Kilus diskusijoms apie tai, ar sunku/įmanoma susirasti darbą jaunimui, savo nuomonę panorau išsakyti ir aš. Liūdina pranešimai apie tai, kad Lietuva - giminių ir turtingų dėdžių kraštas, kuriame nėra teisybės. Nesutinku ir norėčiau įrodyti tai savo pavyzdžiu bei paskatinti jaunimą nenukabinti nosies.
Tai štai, dirbti pradėjau jau pirmajame kurse. Tėvai stipriai tam prieštaravo ir bandė įteigti, kad mano darbas turi būti mokslai. Panaši nuomonė vešėjo ir universitete, dauguma dėstytojų itin neigiamai žiūrėjo į varguoliškus darbus dirbančius studentus.
Vis tik turėjau tikslą, kad baigusi universitetą, bet diplomo, turėčiau ir patrauklų gyvenimo aprašymą, su padoria darbo patirtimi.
Kibau į darbo paieškas. Tuo metu pavyko įsidarbinti degustatore. Dibdavau po 2 valandas per dieną prekybos centruose siūlydama paragauti sūrelių ir jogurtų. Grupiokai ironiškai šypsojosi, o aš sau įsiteigiau, kad man tai puiki patirtis bendraujant su žmonėmis. Uždirbdavau vos po kelis šimtus litų per mėnesį, bet iš visos širdies džiaugiausi.
Po keletos mėnesių jau surizikavau įsidarbinti į drabužių parduotuvę. Nors patirtis gyvenimo aprašyme dar buvo kukloka, motyvaciniame laiške garantavau, kad esu jiems tinkamas žmogus. Ėjau drąsiai, stipriai ir atsakingai pasiruošiau pokalbiui, įtikinau, kad moku puikiai bendrauti su žmonėmis ir viską išmoksiu. Dirbau puse etato, atlyginimas buvo gal apie 500-600 Lt. Beje, pamiršau paminėti, kad studijos buvo dieninės. Dirbau iš visų jėgų, dėl to buvo pakeistos mano pareigos, jau įsidarbinau pilnu etatu, žinoma, keliais šimtais padidėjo ir atlyginimas.
Berods, jau trečiame kurse pabandžiau keisti darbą, pavyko įsidarbinti administratore į gana didelį viešbutį. Laisvo laiko turėjau minimaliai, bet tuo metu rezultatai universitete buvo neįtikėtinai geri (dar ir dabar esu tikra, kad įtemptas grafikas, padeda tinkamiau planuoti laiką).
Vėliau surizikavau įsidarbinti turizmo vadybinke (labai reikėjo vadybinės patirties) ir man pavyko. Neturėjau tinkamos patirties, bet įtikinau, kad man reikia truputėlio laiko ir aš išmoksiu daugiau nei reikia. Kaip tariau, taip padariau. Atlyginimas priklausė nuo rezultatų, po pusmečio darbo jau gaudavau apie 2000 Lt. Šitaip ir praėjo mano studijų metai, žinoma, stipriai pavargau, dienotvarkė visuomet buvo įtempa, bet tuo metu pasiekiau tai, ką norėjau, susitaupiau pinigų ir išvykau į sostinę, ten gana lengvai radau panašų darbą kaip paskutinysis. Pu pusantrų metų jau ieškojau darbo svajonių srityje ir sekėsi tikrai neprastai.
Tolimesnės eigos nepasakosiu, šiuo metu esu vadovė, myliu savo darbą ir labai juo džiaugiuosi. Atlyginimas mane tenkina. Jaunimą, kuris ateina darbintis drąsinu ir mielai dalinuosi patarimais. Ne kartą esu atrašiusi į nevykusius gyvenimo aprašymus (patariau, ką pataisyti).
Svarbiausias dalykas yra NORAS DIRBTI. Darbdaviui tai labai svarbu matyti kandidato akyse. Jei netinginiausite, atsakingai kursite gyvenimo aprašymus, tinkamai pasirengsite pokalbiui ir pradžioje nepabijosite paprastesnio darbo, o jame plušėsite iš peties - tikrai išlošite.
Manau, darbas studijų metu turėtų būti PRIVALOMAS dalykas. Visi puikiai žinome, kad mūsų universitetuose studentai ruošiami tik teorinėje plotmėje.
O be patirties - kaip su nusmukusiom kelnėm. Arba įrodysi kitiems, kad tai gražu ir tinkama ir viskas yra puikui arba liksi nesuprastas ir neįvertintas.
Linkiu visiems didžiausios sėkmės.
