Kelmės rajono Tytuvėnų gimnazijos delegacija, t.y. direktorė Irma Stankuvienė, projekto koordinatorė, matematikos mokytoja metodininkė Jolanta Aksamatauskienė, buhalterė Regina Laurinavičienė ir trys mokinės - Viktorija Černiauskaitė (I gb kl.), Rugilė Zaleckaitė (I gb kl.) ir Monika Petrauskaitė (III g kl.) - įvykdė paskutiniuosius „Comenius“ projekto paprogramės veiklos mobilumus, kurie buvo remiami Europos Komisijos ir finansuojami iš „Mokymosi visą gyvenimą“ programos, kurią Lietuvoje administruoja Švietimo mainų paramos fondas.

Pirmąją projektinio vizito dieną Turkijos mokykloje visi delegatai pristatė savo šalis ir mokyklas bei pateikė privalomųjų užduočių pagal programos planą ataskaitas. Vėliau visi turėjo galimybę vieni kitus geriau pažinti sportuodami (žaisdami krepšinį, futbolą) ir žaisdami pažintinius žaidimus.

Reikia paminėti, kad mokykla išsiskyrė mokinių diferenciavimo kriterijumi pagal amžių. Mokykloje mokosi tik 14-16 metų jaunimas, nėra nei jaunesnio amžiaus, nei vyresnio amžiaus mokinukų. Tiesa, visų žvilgsnius patraukė pirmame aukšte esantys informacinbiai stendai su mokinių nuotraukomis, kuriuose mirgėjo egzaminų vertinimų rezultatai (tikslumas - net 5 skaitmenys po kablelio!).

Mokykloje nevyksta nei muzikos, nei technologijų pamokos, nėra užklasinės veiklos, o pamokos baigiasi „be langų“ apie 16 val. ir trunka 45 min. Mokykloje dėvima uniforma: balti marškinukai su tamsios spalvos kelnėmis. Yra 9 mokykliniai autobusai (2 didieji ir likę įprasti mūsų šalyje mokykliniai autobusai). Mokinių skaičius apie 500. Dominuoja mokytojai vyrai. Kūno kultūra daroma lauke be papildomo pasiruošimo ar sportinės aprangos ir pagal savo poreikius bei gebėjimus (savo malonumui). Tądien po pietų, per kuriuos ragavome tradicinius turkiškus patiekalus, mums aprodė visą mokyklą, skaityklą ir klases. Nustebino tai, jog kiekvienas kabinetas turi modernias interaktyviąsias lentas.

Antradienį turėjome daug veiklos. Lankėme garsaus turkų menininko Osman Hamdi Bey namus - muziejų, kuris nustebino ne tik paveikslų gausa ir unikaliu interjeru, bet ir vaškinėmis menininko ir jo žmonos skulptūromis. Po to aplankėme „Eskihisar“ pilį ir muziejų, kuriame buvo daugybė antikinės architektūros ir interjero pavyzdžių.

Kadangi projekto tema yra gamtosauga ir ekologija, pasigrožėję šiais architektūros paminklais, važiavome į Izaydo mieste esantį šiukšlių perdirbimo fabriką. Ten gavome daug naudingų žinių apie šiukšlių perdirbimo svarbą žmonijai ir pačio proceso organizavimo gaires. Buvo įdomu sužinoti ir pamatyti, kaip atrodo įrenginiai ir modernizuoti šiukšlynai, mažiau teršiantys aplinką.

Trečią susitikimo dieną „Tubitak“ mokslo ir technologijų mokslinių tyrimų centre jo darbuotojai aprodė mums laboratorijas, kuriose tiriamas ne tik vanduo ir jo sudėtis, bet atliekami ir kiti slapti eksperimentai bei tyrimai. Mums tikrai labai pasisekė, nes civilis žmogus negali patekti į šią įstaigą. Mus įeinančius tikrino kaip oro uoste ir įspėjo, jog fotografuoti griežtai draudžiama.

Laborantai papasakojo apie jų darbą bei apie tai, kaip gaminamos baterijos, apie energijos gavimo būdus, kurie yra mažiau žalingi aplinkai. Pristatė bandymų salę su elektra varomų mašinų demonstracijomis. Pasisėmę žinių apie gamtosaugą ir gamtinių resursų panaudojimo galimybes, važiavome į didžiulį zoologijos sodą, kuriame pamatėme daugybę įvairiausių gyvūnų (kai kuriuos, tiesa, teko matyti pirmą kartą). Didelį įspūdį paliko humaniškumas ir meilė gyvūnams bei jų priežiūra.

Ketvirtadienį visi projekto dalyviai susirinko mokykloje, iš kurios vėliau važiavome į Turkijos miestą - Stambulą. Ten grožėjomės miestu. Aplankėme „Cistern“ baziliką, senais senais laikais buvusią požeminiu vandens rezervuaru, o dabar esančią turistų lankoma vieta, kurioje skamba muzika, o tamsiame vandenyje plaukioja įvairių dydžių žuvys.

Taip pat pabuvojome Sultan Ahmet mečetėje, į kurią, gerbdami vietinius papročius, įžengėme basomis, o merginos dėvėdamos žemę siekiančius apsiaustus ir galvą dengiančias skaras. Vėliau keliavome į „Ayasofya“ muziejų - šventyklą. Įspūdį paliko šventyklos dydis ir puošnumas. Tą pačią dieną lankėmės ir „Topkapi“ rūmuose – didžiuliame rūmų komplekse, pastatytame sultonui Osmanų valdymo laikotarpiu.

Po vizitų šiuose garsiuose statiniuose aplankėme didįjį Stambulo turgų, kuriame tiesiog raibo akys nuo gausybės įvairiausių prekių. Vakarop nepaprastai žavėjomės ir naktiniu plaukiojimu laivu, aikčiodami nuo apšviestų pastatų didybės.

Paskutinę viešnagės dieną vėl praleidome mokykloje. Vyko rankdarbių iš antrinių žaliavų paroda. Kiekviena šalis pristatė įvairių suvenyrų ir daiktų gausą bei savo kūrybiškumą. Buvo galima pamatyti ne tik suvenyrų ar interjero detalių, bet ir piniginių, pagamintų iš traškučių pakelių, kitų praktiškų dirbinių. Vakarop vyko etnokultūrinis vakarėlis, kurio metu linksminomės mokindamiesi turkiškų šokių ir bendraudami vieni su kitais.

Savaitę praleidusios Turkijoje nenorėjome išvažiuoti... Žmonės ten labai šilti, draugiški ir malonūs. Susiradome daug draugų iš visų suvažiavusių šalių. Susipažinome su kultūra ir tradicijomis, taip pat gavome daug naudingų žinių apie gamtosaugą ir ekologiją. Džiaugiamės galimybe dalyvauti šiame projekte ir viltingai mąstysime apie ateitį tikėdami, jog mokytoja tęs projektinę veiklą.

Dalyvių mintys apie projektą

Irma Stankuvienė: „Išvyka į Turkiją paliko puikius prisiminimus apie nuostabią šalį ir išskirtinę kultūrą. Galėjome patobulinti anglų kalbos žinias, bendravimo kultūrą, įgyti naujų žinių apie Turkijos švietimo sistemą. Turėjome puikią galimybę pasimokyti naujų technikų dailės ir technologijų pamokoms“.

Regina Laurinavičienė: „Gegužės 12-18 d. kelionė į Turkiją paliko kalnuotos, žalios, pasipuošusios gėlėmis šalies vaizdą. Tai savitos kultūros šalis, kurioje dera tautinės tradicijos ir šiuolaikinis modernus pasaulis. Projekto dėka teko galimybė aplankyti šiukšlių perdirbimo gamyklą ir mokslo institutą su moderniomis laboratorijomis.

Kadangi tai tarptautinis aštuonių valstybių projektas būnant Turkijoje teko pajusti ispanų temperamentą, olandų santūrumą, latvių kultūros artumą, turkų svetingumą. Džiaugiuosi, kad teko galimybė dalyvauti projekto veikloje, praplėsti akiratį, pamatyti dar neregėtą šalį“.

Jolanta Aksamatauskienė: „Prieš dvejus metus nedrąsiai pildžiau projekto paraišką tikėdama susipažinti su kitų šalių kultūra. Tuomet negalėjau dar nuspėti, jog patirsiu daug daugiau, nei vien tik dalykų mokymo metodikos ir kultūrinių subtilumų palyginimo galimybes ar kalbinių įgūdžių formavimo džiaugsmą. Patirtis ilgam liks ir mintyse, ir širdyje. Guosdama mokinius ir pati save dėl projekto pabaigos, raminuosi mintimi, jog ši pabaiga yra pradžia naujo kelio...“.

Viktorija Černiauskaitė: „Kelionė į Turkiją buvo be galo smagi, įdomi, daug ko išmokau, susipažinau su daugeliu žmonių, lavinau savo anglų kalbos žinias. Laikas Turkijoje labai greit prabėgo, nes turėjome daug įdomių užsiėmimų, kelionių.

Buvo labai smagu susipažinti su nauja kultūra, naujais papročiais, visiškai kitokiu gyvenimo būdu ir tempu. Taip pat išmokome daug turkiškų žodžių ir kitus pamokėme lietuviškai. Turkijos vaizdai, pastatai ir gamta buvo nuostabūs. Tai - gražiausia šalis, kurioje teko pabūvoti. Labai apmaudu, kad tai buvo paskutinė kelionė, nes manau kiekvienas norėtų patirti tai, ką patyrėme mes“.

Rugilė Zaleckaitė: „Kelionė į Turkiją buvo labai smagi, bet gaila, jog pagal projektą ši šalis paskutinė... Tradicijos ir kultūra, kraštovaizdis ir žmonės labai stebino. Įdomu, jog negalima namuose vaikščioti su batais, ypač ant kilimų. Valgydavome atsisėdę ant žemės prie žemo stalo ir  turkų tradicinius patiekalus. Neįprasta, kad jie nevalgo kiaulienos, kai tuo tarpu Lietuvoje tai yra pagrindinė mėsos rūšis.

Labai keista išgirsti, jog Turkijoje moteris negali dažytis plaukų, rodyti plaukus, kojas ar pečius, vėlai vaikščioti gatvėmis. Jautėm savotišką susivaržymą dėl to. Kiekvieną dieną po 5 kartus, (pradžia 5 valandą, rytą) girdėdavome žmonių giedojimą - kvietimą eiti melstis. Man buvo keista ir tai blaškydavo dėmesį, o turkams - kasdienybė. Labai džiaugiuosi dalyvavusi projekte ir labai dėkoju savo mokytojai už rūpestį“.

Monika Petrauskaitė: „Apie Turkiją man liko patys geriausi prisiminimai. „Comenius“ projekto dėka gavau progą pamatyti Turkijos kultūrą, susipažinti su naujais žmonėmis. Ši šalis žavi savo kraštovaizdžiu bei tradicijomis, kurios yra kitokios, nei mūsų šalies. Maistas buvo neįprastas, tačiau skanus, o saldumynai be galo saldūs. Miestai, muziejai paliko didelį įspūdį.

Taip pat visos šalys susirinko ten ne tik pamatyti Turkiją, bet ir pasidalinti savo žiniomis apie tai, kaip galima perdirbti šiukšles ir pasidaryti kažką naujo, originalaus ir taip prisidėti prie gamtos išsaugojimo, kad jos neterštume. Kiekviena šalis nustebino savaip. Turkijoje gyvenantys žmonės yra labai šilti, malonūs ir bendraujantys. Tikiuosi, kad bus ir daugiau tokių projektų kaip šis, nes tai mums padeda pažinti kitas šalis ir jų kultūras ne vadovėlio pagalba, o mūsų pačių akimis“.

Šis straipsnis atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Europos Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.

Monika Petrauskaitė, III g kl.