1982 m. pasirodžiusi kibernetinio stiliaus juosta „Tronas“ kino pasaulyje, kaip ir reikėjo tikėtis, sukėlė nemažą sensaciją. Filmas tapo svarbia mokslinės fantastikos ikona: kaip tam laikmečiui stiprūs specialieji efektai nustelbė nemažą dalį kitų panašaus žanro juostų. Beveik po trisdešimties metų dienos šviesą išvydo ir antroji fantastinio mokslinio trilerio dalis „Tronas. Palikimas“ („Tron: Legacy“). Tačiau kokia gi šio žanro filmų situacija šiandien, kuomet išlepusio žiūrovo, atrodo, jokie efektai nebeturėtų stebinti? Vos kino teatruose pasirodžiusį Josepho Kosinski filmą „Tronas. Palikimas“ žiūrovai ir kritikai iškart puolė lyginti su milijonus gerbėjų pakerėjusia juosta „Įsikūnijimas“ („Avatar“).
„Tronas. Palikimas“ – tai pasakojimas apie informacinių technologijų genijaus Kevino Flino sūnų Semą, kuriam prieš daugiau nei 20 metų dingęs tėvas virtualiu būdu vis siunčia žinutes. Galiausiai nutrūktgalvis Semas ryžtasi išlaisvinti tėvą iš kibernetinės erdvės ir grąžinti jį į realų pasaulį. Tačiau patekęs į virtualią realybę Semas suvokia, jog visos jame esančios programos siekia užkirsti kelią Kevino išlaisvinimui. Taigi, Semas, Kevinas ir bebaimė kovotoja Kuora stoja į nuožmią kovą su priešais, siekdami vienintelio tikslo: grįžti namo.
Nors „Tronas. Palikimas“ ir yra antroji trilogijos dalis, siužeto linijos paprastumas leidžia ją žiūrėti nemačius pirmosios. Panašu, jog scenaristai nesiekė pagrindinio dėmesio sutelkti į šios istorijos siužeto vingius, jos prasmę ar, pagaliau, logiką. Akivaizdu, jog pagrindinis šios kino juostos žiūrovą medžiojantis jaukas yra specialiųjų efektų gausa. O jos ryškumas ir kontrastingumas turėtų nustebinti net ir didžiausius fantastikos žanro skeptikus.
Kadangi viso filmo metu dominuoja tik balta, juoda ir oranžinė spalvos, iš pradžių toks kontrastas gali kiek erzinti prie margumynų įpratusį žiūrovą. Kita vertus, šis spalvų derinys „Trono. Palikimo“ režisieriui Josephui Kosinskiui padėjo sukurti itin stilingą kibernetinę juostą. Jei manėte, kad fantastika su skoniu nieko bendro negali turėti, pažiūrėkite šį filmą ir pripažinsite, jog klydote.
Kompiuterinei istorijai šarmo prideda ir prancūzų elektroninės muzikos dueto „Daft Punk“ sukurtas garso takelis. Sintetiniai garsai čia puikiai dera su labai kibernetine filmo erdve. Maža to, grupės gerbėjai muzikantus išvys ir vienoje šios kino juostos scenoje: įsivaizduokite vakarėlį naktiniame klube, kuriame „programos“ geria kokteilius ir linksminasi pagal dviejų didžėjų „Daft Punk‘ų“ muziką!
Kita vertus, yra ne vienas aspektas, menkinantis „Trono. Palikimo“ meninę vertę. Kad ir tai, jog filmo veikėjai yra visiškai necharizmatiški. Visi jie gana šabloniški, neturintys savitumo ir išskirtinumo: išmintingasis tėvas Kevinas Flynnas (akt. Jeff Bridges), maksimalistiškas jaunas jo sūnus Semas (akt. Garrett Hedlund) ir, kaip daugeliui tokio pobūdžio filmų būdinga - protingoji, bebaimė, fatališka moteris Kuora (akt. Olivia Wilde).
Vargu, ar tokie scenaristų pasirinkti personažų „štampai“ sukels dideles žiūrovų simpatijas. Veikėjų nuobodumo negelbsti net ir gera aktorių vaidyba. Dar vienas filmo minusas - siužeto logikos klišės. Panašu, jog scenarijaus autoriai tiesiog sumiksavo populiarių mokslinio žanro trilerių istorijas ir gautąjį rezultatą pritaikė „Tronui. Palikimui“.
Nors visa filmo esmė ir sukoncentruota į specialiuosius efektus, kartais mokslinių kibernetinių vaizdinių gausa verčia susimąstyti, ką mes iš tikro regime kitapus ekrano. Greitai besikeičiančios abstrakčios futuristinio stiliaus dekoracijos ir mirgančių šviesų šou, ko gero, bent sekundėlei privers suabejoti net ir užkietėjusius informacinių technologijų gurmanus. Dar vienas nuviliantis aspektas yra 3D efektų stoka. Visas trimačio kino žavesys apeliuoja grynai į šviesų žaismą, todėl adrenalino antplūdžio žiūrovams tikėtis nereikėtų.
Taigi, ar verta eiti į kino filmą „Tronas. Palikimas“? Verta, jei esate užkietėjęs mokslinių istorijų, šviesos efektų, abstrakčių kibernetinių vaizdinių ir nuotykių gerbėjas. Šie tradiciniai fantastikos kanonai yra pagrindinės „Trono. Palikimo“ sudedamosios dalys. Tačiau jei jūsų nė kiek nežavi nerealios istorijos, mėgstate prasmingus ir išliekamąją vertę turinčius filmus, geriau rinkitės kitą kino seansą. Šios juostos palikimas galėtų būti nebent milijonus kainavę specialieji efektai.
