Maloni staigmena buvo neplanuotai pamatytas filmas „Nešiu tave į pasaulio kraštą“. Ši režisieriaus Christine Kabisch pastatyta drama (2010 m., Vokietija) pasakoja apie vieną moterį - Aną. Melodramiška pradžia (idiliška šeima ir standartiška netikėtai išaiškėjusi vyro neištikimybė) nuteikė banaliam pasižiūrėjimui, bet, laimei, veiksmas įgavo netikėtą posūkį: Ana palieka namus ir įsibrauna į kelionėn susiruošusio tėvo kupė.

Traukinys pajuda, iš tėvo ir dukters kivirčo tampa aišku, kad jų santykiai prasti ir Ana čia nepageidaujama. Tėvas sakosi susiruošęs į kelionę, kad geriau pažintų save, Ana pasiūlo kartu leistis į kelionę, kad jie galėtų atrasti vienas kitą.

Muilo operą primenantis filmo pavadinimas - „Nešiu tave į pasaulio kraštą“ - gauna prasmę tik pasakojimui persivertus į antrąją pusę, kai išaiškėja, kas tas nešulys ir kur tas pasaulio kraštas... Nori nenori nuolat piršosi abiejų filmų ( „Kelias“ ir „Nešiu tave į pasaulio kraštą“) siužetinės paralelės. Čia tėvo ir dukters kelionė, ten - tėvo ir sąlygiškai sūnaus. „Į pasaulio kraštą“ nukeliauja tik vienas iš jų: duktė (Ana) ir tėvas (daktaras Tomas). Pasiekę tikslą, abu išbarsto savo artimųjų pelenus. Atsisveikinę su sau brangiais žmonėmis, įgyja dvasinės stiprybės gyventi toliau ir gali pradėti kitą savo gyvenimo etapą, kaip daro Ana: apsigyvena su vaikais tėvo namuose.

Panašios netgi kai kurios filmų detalės. Pavyzdžiui, pradėjęs eiti piligriminiu keliu, Tomas pasuka priešinga kryptimi, o Ana, kuri nepasitiki savo tėvu ir kaltina jį dėl skyrybų su mama, replikuoja, kad jis nuklydo nuo kelio, nes niekas juo nekeliauja. Abejones padeda išsklaidyti tik pamatytas nedidelis užrašas, žymintis trasą. Abiejuose filmuose tai iškalbingos detalės: Tomas visiškai pakeis požiūrį į buvusį sūnaus gyvenimą ir pratęs jo pradėtą kelionę, Ana pamažu sužinos, kad ne tėvas, o pati mama buvo kalta dėl iširusios šeimos.

Pasirodo, kad tai, ką Ana laikė išdavyste, buvo tik nuoširdžios meilės dukrai įrodymas: tėvui buvo svarbu, kad ji neabejotų motina ir ją besąlygiškai mylėtų, nes suprato, kad ši turės laiko daugiau dėmesio skirti dukrai, negu jis, nuolat į darbus įsigilinęs profesorius...

Abu filmai sukurti 2010 metais, tad įdomu, kurio filmo scenarijus buvo parašytas anksčiau... Nors man istorija „Nešiu tave į pasaulio kraštą“neprilygo filmui „Kelias“, bet leido dar kartą pasigėrėti kelionės vaizdais, atskleidė ir liūdnąją šio švento kelio pusę: juo sumaniai naudojasi prekybininkai ir sukčiai, todėl sveika pasižiūrėti jį tokioms romantikėms kaip aš...