Mano šeima nebuvo turtinga, bet man buvo pasakyta: išleistuvės tik kartą gyvenime, kiek reikės, tiek duosim. Tačiau išleistuvėse aš nedalyvavau. Dar 11 klasėj man mama atnešė tris puošnias sukneles, sakydama, jog bus išleistuvėms. Jos greičiausiai buvo gražios, nes buvo pasiūtos pagal užsakymą turtingos mamos draugės dukrai.
Neišmaniau nieko apie drabužių grožį, man tai buvo mistika. Mano pačios kriterijai drabužių grožiui labai paprasti - gražūs tie drabužiai, ant kurių yra mano mėgstamų muzikos grupių pavadinimai. Taigi suknelėms buvau abejinga ir jau ruošiausi pakabint jas į spintą, tik mama liepė: „Pasimatuok“. O tada prasidėjo vargai. Pasimatavimui neužteko vien apsivilkti ir vėl nusivilkti visų trijų suknelių. Reikėjo staipytis su jomis prieš mamą ir veidrodį, žiūrėti iš vienos ir iš kitos pusės. Jos buvo pasiūtos iš įvairių neįprastų audinių, turėjo raukinukų ir visokių kitokių papuošimų. Jos varžė judesius, su jomis nebuvo galima laisvai judėti, patogiai atsitūpti ar atsisėsti. Visa tai kėlė baisų fizinį diskomfortą, negalėjau įsivaizduoti savęs taip praleidžiant vakarą.
Ne gana to, mama pasakė, jog prie suknelės reikės ir pėdkelnių. Pėdkelnių! Ji turėjo omenyje tas moteriškas pėdkelnes, kurių paskirtis iki šiol yra mįslė, nes jos nei apsaugo nuo šalčio, nei pridengia kūną. Buvau bandžius jas, tačiau buvo labai nepatogu, nes sintetinė medžiaga nuolat griaužė ir plyšo, regis, nuo menkiausio prisilietimo. Nepatogi suknelė ir griaužiančios pėdkelnės - pats tas derinukas praleisti vakarą, kuris bus tik kartą gyvenime. „Dar bateliai“, pridūrė mama, „juk neisi su sportbačiais“. Nusivilkus suknelę iškart šiuos rūpesčius pamiršau, išleistuvės atrodė dar taip negreit.
Aš visada mėgau patogius drabužius, minkštus, nevaržančius judesių. Dažniausiai nešiojau kelnes ir marškinius. Mačiau suaugusias moteris, jų drabužius - iš pažiūros nepatogius, nefunkcionalius, aptemptus - ir kartais pagalvodavau: negi ir man reikės? Nesupratau, ir iki šiol nesuprantu tų, kurios savo noru apsiauna aukštakulnius.
Pradinėse klasėse per spektaklius kitos mergaitės norėjo vaidinti princeses, kad galėtų vilkėti puošnias sukneles. Aš vaidindavau gyvūnėlius, nes tik tokiu atveju man leisdavo į vaidinimą eiti su patogiais dryžuotais treningais. O dabar išleistuvės vis artėjo, bendraklasės kalbėjo, kaip pasipuoš per jas. Jos nebuvo tuštutės, atvirkščiai, mokėsi daug daugiau ir stropiau už mane. Aš buvau „sunkus vaikas“, darydavau tik tai, kas man įdomu, nemokėjau laikytis kitų nustatytų taisyklių, praleidinėdavau pamokas, neatlikdavau namų darbų. Bijodavau naujų patalpų ir nenumatytų įvykių, dėl to matematikos pamoka, kai reikėdavo kaskart eiti vis į naują kabinetą, priklausomai nuo to, kuris pasitaikydavo laisvas, būdavo man neištveriama - per ją nenusėdėdavau savo vietoje, kalbėdavau, trukdydavau kitiems.
Man tokį elgesį atleisdavo, dabar manau, dėl talentingo keistuolio stereotipo - mokykloj buvau laikoma itin gabia, kai kurie mokytojai ir bendraklasiai netgi pranašavo man mokslininkės, atradėjos ateitį. Bet aš tik norėjau būti kaip visi, buvau pasiruošus asmeniškai atkeršyti visiems, kurie pavadindavo mane kitokia, norėjau, jog rimtosios bendraklasės laikytų mane viena iš jų. Dėl to nusivyliau, išgirdusi kalbas apie sukneles - 12 klasėj būdama jau suvokiau, jog atėjus į renginį su kasdieniniais drabužiais, kai kiti bus pasipuošę, tikrai pasirodysiu kitokia, o puošimosi subtilybės, sintetinės pėdkelnės bei privalomas pasitempimas atrodė labai sunkūs, tiesiog neįkandami man dalykai.
Taigi išleistuvėse nedalyvavau, nes nenorėjau eilinį kartą būti išsišokėle, ir dar tokiam svarbiam mano bendraklasiams renginyje. Taip pat ir psichologinės priežastys turėjo šiokią tokią įtaką - renginys, simbolizuojantis perėjimą iš jaukios, įprastinės mokyklos aplinkos į nežinomybę, mane nelabai traukė. Kai kažkas iš bendraklasių rinko pinigus, pasakiau, kad jų neturiu. Dieną prieš išleistuves mokyklos koridoriuje susitikau direktorių. Jis pasikvietė mane į savo kabinetą. Iš stalčiaus ištraukė mano diplomą. Padavė. „Dabar galėsi neateiti į diplomų įteikimą“, - pasakė. Tačiau kodėl, apie mano planus jis nieko nežinojo. Bijojo, kad sunkus vaikas savo išsišokimais sugadins renginį?
P.S. Nuo to laiko praėjo jau septyneri metai. Niekas nepasikeitė - universitete į mediumą aš taip pat nėjau, sužinojus, jog kitos studentės planuoja apsivilkti vakarines sukneles ir darytis šukuosenas salonuose. Ir iki šiol šiurpstu skaitydama apie vakarėlių aprangos kodus ir privalomas sukneles moterims.
O per savo vestuves mes su vyru (jis šiuo aspektu yra visiškas mano bendramintis, mėgsta patogiai rengtis, nepakenčia sintetinių audinių, o vyriškas kostiumas su kaklaraiščiu jam panašu į tramdomuosius marškinius) buvome apsirengę kasdieniškai ir patogiai. Buvo kas primygtinai siūlė mums juodą kostiumą ir baltą suknelę, bet kadangi tai jau buvo mūsų šventė, tai ir taisyklės buvo mūsų.
--
Nėjai į savo išleistuves? Papasakok savo istoriją! Siųsk rašinius el. pašto adresu pilieciai@delfi.lt arba kelk savo straipsnį DELFI Piliečio sistemoje!
