Esu jauna lietuvė, likau studijuoti Lietuvoje prestižinę specialybę. Mediciną. Tuo labai didžiavausi. Bet neilgai. Gal savaitę. Istorija labai paprasta ir, manau, neretai pasitaikanti šioje skubančioje materialių vertybių visuomenėje.
Taigi, pernai idealiais įvertinimais baigiau mokyklą ir tikrai šventai tikėjau, kad kai pateksiu į tomis dienomis kaip Holivudą atrodžiusį universitetą, specialybę, kur žmonės grūste grūdasi, daugiau man nieko nebereikės, kad būčiau tokia laiminga kaip Angelina Jolie.
Nustebote, kur galima Lietuvoje tokią laimę rasti? Ogi, medicinoje. Negirdėjot? Paklauskite savo mokytojos, mamos ar kaimyno. Visi patvirtins, kaip norėtų, kad jų vaikas ten studijuotų. O aš nenorėčiau. Nes begalės žmonių, tarp jų ir aš, stojome ten mokytis dėl prestižo, visuomenės pagarbos ir kitų trapių dalykų. Gal ir negražu bei apgailėtinai neprasminga, bet aš tai padariau. Ir dar nebuvo nė sekundės, kad nesigailėčiau.
Ir nenustebkite, bet pagrindinė priežastis, dėl kurios visiems abiturientams ir besiruošiantiems studijuoti Lietuvoje žmonėms nelinkiu studijuoti populiaraus ir prestižinio dalyko tikrai nėra ta, kad jūs morališkai jausitės nelaimingas, priežastis daug paprastesnė - Lietuvoje nei kultūros, nei prestižo, nei pagarbos nėra. Tiesiog N-Ė-R-A.
Aš manau taip todėl, kad, pavyzdžiui, mes, kvaili būsimi medikai, mokame po vienuolika tūkstančių litų per metus už tuntą dėstytojų, kurie savo gyvenime absoliučiai nėra susiję su pedagogika ar oratoryste, nuolatos lemena sakinius, pažeidžiančius lietuvių kalbos kultūros taisykles, o tai ugdo ir studentų prastos ateities kalbos ypatybes. Taip pat esame „prestižiškai“ apsupti homo sovieticus suvokimo, sistemų ir senų kaip mūsų seneliai elektrodų fizikos laboratorijose.
Man jau nebekeista, bet kažkodėl šiame svajonių universtete dėstytojai dažnai su studentu gali net nesisveikinti ir tikrai ne dėl to, kad jo nemato. Esu tikra, kad nenori matyti. Kodėl? Aš nežinau. Gal taip jie suvokia prestižą?
Jūs, žinoma, norėtumėt ką nors pakeisti? Nebandykite, nes, prisiekiu, toje mėsmalėje viskas atsisuks prieš Jus (!) Cituoju: „Mums Žanų d'Ark čia nereikia“. Ir turbūt nieko čia keisto. Nes gal, visgi, tikrai Lietuvoje žvaigždžių, Seimo narių bei universitetų prestižiškumo ir tikrųjų vertybių skalės yra apverstos aukštyn kojomis. Vertiname tai, ko nederėtų.
Nenorėčiau nei moralizuoti, nei bambėti. Bet ką daryti, jei patikėjai, kad būsi laiminga kaip Holivude? Ką daryti, jei atsisakei savo n-e-p-e-r-s-p-e-k-t-y-v-i-o-s svajonių profesijos, dėl tokios „populiarios“ vietos? Bėgti.
O jūs, kad neįbristumėte į šitą liūną, labai gerai pagalvokite ir apsižvalgykite. Esu tikra, jog suprasite, jog kur jau kur, bet Lietuvoje studijuoti dėl prestižo neverta. Visų pirma dėl to, kad čia jo paprasčiausiai nėra. Išorinis - gal. Tačiau visas gylis ir visa jūsų asmeninė jėga slypėtų viduje, o norint ją surasti, tektų gerokai pasikuisti...
--
Pasirinkote populiarią specialybę ir dėl to gailitės? Papasakokite savo istoriją! Siųskite rašinius el. pašto adresu pilieciai@delfi.lt arba kelkite savo straipsnį DELFI Piliečio sistemoje!
