Papasakosiu ir savo istoriją. Taigi įstojau į visų taip trokštamą viešąjį administravimą. Tuomet man, aštuoniolikmetei, tai atrodė svajonių profesija - karjeros galimybės aprašytos plačiai, vadybininkų ir administratorių darbo pasiūlymai tiesiog mirgėjo. O kas tas viešasis, ir su kuo jis valgomas, nepasigilinau - daug svarbiau atrodė susirasti, kur gyventi, o ne ką mokysiuos.
Ir įkritau, kaip musė į sriubą, kai suvokiau, kad mokysimės ne administravimo programų, o nuobodokų valstybės tarnybos niuansų: kaip dirba Seimas/Savivaldybė/Europos Sąjunga, kokie filosofai padarė didžiausią įtaką valstybės tarnybos formavimuisi ir t.t.
Čia kaip su aukštąja matematika - gal ir įdomu, bet kur pritaikysi gyvenime, jei neliksi dėstytojauti? Mokslai buvo įdomūs, visapusiški, kursiokai draugiški, tad pačiomis studijomis nenusivyliau. Juolab, kad pavyko derinti vienokius ir kitokius darbelius su mokslais.
Bet bakalauro studijoms einant į pabaigą ėmiau kraupti - niekam to viešojo administravimo nereikia. Nes vis tik reikia pripažinti, kad universitetai duoda daug teorinių žinių, o darbdaviui - praktikos. Žiūrint iš laiko perspektyvos - geriau būčiau stojusi į kolegiją, o tik po to, pamačiusi kas yra kas - į universitetą. Nes turbūt ne paslaptis, kad į viešas įstaigas patekti atviro konkurso keliu pakankamai sudėtinga, net ir turint atitinkamą išsilavinimo lygį.
Tad būtinai gerai apgalvokit prieš rinkdamiesi tokią specialybę - ten jūsų nei administravimo programa, nei baisiai taisyklingo raštų rašymo neišmokys. Taip - būsit apsišvietę, bet neaišku ar kam reikalingi.
--
Pasirinkote populiarią specialybę ir dėl to gailitės? Papasakokite savo istoriją! Siųskite rašinius el. pašto adresu pilieciai@delfi.lt arba kelkite savo straipsnį DELFI Piliečio sistemoje!
