Praeitų metų birželio mėnesį, kaip dauguma dabartinių dvyliktokų, su nerimu laukiau abitūros egzaminų rezultatų. Nors kai kurie jų – liūdino, tačiau, pasiskaičiavus balus, žinojau – įstosiu į išsvajotąjį Vilniaus universitetą.
Mano pageidavimų sąraše tvirtai pirmavo Vilniaus universitetas ir jo siūlomos fizinių mokslų srities specialybės: ekonometrija, matematika ir matematikos taikymai, moderniųjų technologijų fizika ir vadyba, taikomoji fizika. Žinoma, sąraše atsirado ir Vilniaus Gedimino Technikos universitetas su siūlomomis elektronikos studijomis. Paskutiniąją vietą pelnė Šiaulių Universitetas – optometrija (mokslas, kuris mane iš tikrųjų domino, susijęs su lazeriais ir optika, tačiau šis universitetas ne prestižinis, o buvusi mokyklos pirmūnė negalėjo sau leisti įstoti į tokį). Svarsčiau ir apie žurnalistiką, tačiau nelaikytas istorijos egzaminas pakišo koją.
Ilgai svarsčiusi, kam paskirti pirmąją vietą, likus pusvalandžiui iki registracijos pabaigos, į ją iškėliau matematiką ir matematikos taikymus, nors širdis krypo į fiziką.
Liepos pabaigoje pamačiusi, kad tapau matematikos taikymų studente, nenustebau, tačiau ir neapsidžiaugiau. Kodėl? Nes jau tada jaučiau, kai tai nėra tikrasis mano pašaukimas. Visgi, kaip protinga panelė iš geros šeimos, pasirašiau sutartį su Vilniaus universitetu ir su nekantrumu laukiau rugsėjo 1-osios.
Ir ta diena atėjo. Tradicinė VU eisena, pažintis su būsimais grupiokais, pokalbiai su kuratoriais, supažindinimas su tuo, ką aš mokysiuos buvo įdomu, tačiau... širdyje vis dar gyveno tas kirminėlis, kuris tarsi sakė – „tavo vieta – ne čia“. Nuraminusi jį, pasiryžau visą save atiduoti studijoms ir veiklai po paskaitų.
Tikėjausi gauti kuo daugiau praktinio matematikos pritaikymo, tačiau namo grįždavau tik su kalnu knygų, kuriose – sausa teorija, senos teoremos su nesuprantamais įrodymais, programavimo pradmenys. Iki ašarų ir nukritimo bandydavau tai išmokti, tačiau pirmoji sesija parodė, kad mokytis tai, kas neįdomu – neįmanoma (štai kodėl mokykloje nemėgau istorijos ar geografijos). Sesijos metu miegodavau po 4 valandas per parą, tačiau to nepakako – gavau akademinę skolą, o tai reiškė, kad nuo rugsėjo turėsiu pakartoti vieno dalyko kursą.
Atėjus pavasario semestrui bandžiau save nuteikti, kad aš per mažai dirbau, per mažai stengiausi, per daug dėmesio skyriau nereikalingiems dalykams. Mečiau veiklą Studentų atstovybėje (o tai buvo vienintelė vieta fakultete, kur tikrai jausdavausi savimi ir šypsojausi) ir atsiradusį laisvą laiką skyriau gilinimuisi į geometriją ar matematinę analizę.
Įsibėgėjant antrajam semestrui mačiau, kokie laimingi ir „užsidegę“ yra kiti, kaip jie išmoksta teoremas ir jas sako net tada, kai nereikia. Tuo tarpu aš nebuvau tokia. Ir nuo tada rimtai pradėjau svarstyti galimybę nutraukti studijas ir bandyti dar kartą stoti ten, kur noriu. Tylėjau, niekam to nesakiau, nebent atsargiai prasitardavau ir iš karto sulaukdavau klausimo – kodėl?
Atsakymas paprastas ir kartu daugeliui nesuprantamas: man čia – ne vieta. Ieškojau studijų, kuriuose galėčiau atskleisti loginį mąstymą, praktinę matematikos pusę, gavau – teoriją. Ieškojau vietos, kur galėčiau atsiskleisti, gavau tik supratimą, kad čia geriausia nebūsiu, nebent „pakankamai gera“, o tai labai skiriasi. Norėjau studijuoti ne veltui, ne dėl diplomo ar 4 metų praleidimo, o dėl žinių, o vėliau – dėl darbo pagal specialybę. Deja, metai šioje specialybėje parodė, kad negaunu ir negausiu nieko, ko tikiuosi. Tuomet ir kyla klausimas – ką gi aš čia veikiu?
Po pavasario sesijos ir kelių neišlaikytų egzaminų (prisipažinsiu – mokiausi mažiau, nebemačiau savo ateities čia, trūko motyvacijos) nusprendžiau – turiu išeiti. Ir tada aplinkiniams kilo klausimas – kur tu eisi?
Ten, kur merginoms ne vieta. Ten, kur studijuoja vien keisti vaikinai. Ten, kur žmonės atrodo paaukoję savo gyvenimus vardan mokslo. Ten, kur kitokia aplinka. Ten, kur aš jausčiaus laiminga. Ten, kur pagaliau galėčiau realizuoti save. Ir visa mano viltis susideda tik iš šešių raidžių – fizika.
Ir į klausimą „kodėl?“ nebenoriu atsakinėti, vis tiek daugelis nesupras. Kaip galima mesti prestižines ir perspektyvias studijas vardan to, kad studijuotum tai, kas patinka? Kaip galima „paaukoti“ metus, iššvaistyti juos veltui? To nesupras niekas, kas neieško, kas bijo klysti.
Savo mintis norėčiau paskirti ne tiems, kurie aklai klauso aplinkinių, o tiems, kas turi savo svajones, tačiau yra pasimetę. Universitetas per metus mane išmokė ne tik Koši principo ar dviejų policininkų teoremos, tačiau ir gyventi, nebijoti kažką keisti, jei jauti, kad yra blogai.
Abiturientams norėčiau palinkėti teisingai pasirinkti ne tai, kas populiaru, o tai – kas arčiau širdies, studijuojantiems ir abejojantiems, ar teisingai pasirinko – pasiryžti mokytis tai, ką nori jie. Ir nesvarbu, kokios perspektyvios ar prestižinės tos studijos atrodo, be meilės savo dalykui, ką nors pasiekti – neįmanoma.
Ir ačiū tiems keliems žmonėms, kurie mane palaiko ir tiki. Juk gyvenimas per trumpas, kad leistume sau tokią prabangą gyventi netinkamai.
--
Pasirinkote populiarią specialybę ir dėl to gailitės? Papasakokite savo istoriją! Siųskite rašinius el. pašto adresu pilieciai@delfi.lt arba kelkite savo straipsnį DELFI Piliečio sistemoje!
