„Visų pirma, man yra 16 m. Gimiau ir iki šiol gyvenu Gargžduose. Čia lankau gimnaziją, kurioje galėčiau lankyti piešimo būrelį ar ką nors panašaus, bet nėra potraukio. Jau geriau pati užsiimu piešimu, pati save tobulinu piešdama. Žinoma, per dailės pamokas irgi pasisemiu iš dailės mokytojos patarimų, kuriais remiuosi. Ji man pasako, kur darau klaidų ir jau kitą kartą piešdama stengiuosi jų nebedaryti. Manau, kiekvienas galėtų teigti, jog žmogus tobulėja ir tam niekada nėra ribų, tobulėti galima iki begalybės.
Kai buvau maža, tėvai jau buvo pastebėję, kad turiu pomėgį bei „gyslelę“ piešti. Būdama 6-10 metų kopijuodavau įvairiausius filmukų personažus arba paveiksliukus iš vaikiškų knygelių, man tai labai patikdavo. Su metais vis labiau atsiskleisdavo visi gabumai. Daugeliui kyla klausimas - iš kur aš taip moku piešti? Ar mano giminėje yra piešiančių ir t.t.? Taip, yra tapančių gamtovaizdžius, įvairius daiktus, bet žmonių (kaip aš) jie nepiešia. Man iš tikrųjų artimesni pieštukai, o ne akvarelė.
Matyt, nesu susidraugavusi su ja. Todėl piešiu portretus. Juos piešti pradėjau lygiai prieš metus, dar turiu pirmuosius prisvilusius blynus, kurie susilaukė nemažai kritikos. Ji man nemaloni, bet su laiku pradėjau į tai nekreipti dėmesio, nes yra begalė žmonių, kurie vertina mano darbus, jais džiaugiasi. Taip pat ir tėvai, ir giminės yra nustebę, kai parodau savo naujai „iškeptus piešinius“.
- Ką tau reiškia piešimas?
- Man piešimas yra poilsis, aš atsigaunu po sunkios dienos, atsipalaiduoju piešdama. Piešimas mano gyvenime užima didžiąją dienos dalį. Jis mano gyvenime reiškia daug ką. Ir aš labai džiaugiuosi, kad sugebu piešti, nes taip pat kaip ir nuotraukoje perteikiamas žmogus, jo išvaizda gali ne ką prasčiau būti nupiešta. Šiandien neįsivaizduoju savo gyvenimo be balto popieriaus lapo, pieštukų, betvarkės ant stalo, kuris apkrautas mano piešiniais.
- Kaip jautiesi baigusi darbą?
- Na, manau, kad kaip ir kiekvienas dirbantis žmogus atlikęs darbą jaučiasi laimingas, džiaugiasi darbo rezultatais, taip pat jaučiuosi ir aš. Pirma mintis, kuri šauna į galvą, tai „ar man šis piešinys pavyko? Ar aš sulauksiu kritikos? O gal kažką padariau blogai?“. Retkarčiais jaučiu nerimą širdyje, kad niekam nepatiks, kai parodysiu savo darbą, bet kai išgirstu teigiamus atsiliepimus ir kai esu giriama, širdis tiesiog nurimsta ir tada jaučiuosi nuostabiai, kad mano darbas yra teigiamai įvertintas.
Žinoma, visada atsiranda tokių, kurie nori pakenkti ir kritikuoja mane ir mano darbus. Toks buvo ne vienas ir ne paskutinis atvejis, kai žmonės komentuoja nesuprasdami ką. Tai mane tikrai supykdo ir kartais nuliūdina. Bet dabar esu „užsigrūdinusi“ ir į įvairius blogus komentarus nekreipiu dėmesio. Nes, kaip sakoma, geri dalykai užgožia blogus.
- Ar dalyvauji konkursuose?
- Taip, dalyvauju. Dar 2012 metų rugsėjį dailės mokytoja pasiūlė sudalyvauti piešinių konkurse „Lidicė 2013“ Čekijoje. Šiame konkurse reikėjo nupiešti grafikos technika savo šalies žmonių tradicijas ir paveldą. Pamaniau, kad nieko neprarasiu, jei šiame konkurse sudalyvausiu, tą ir padariau. Pradėjau piešti ant A3 formato lapo, susigalvojau piešinio idėja, eskizą.
Žinoma, daug patarimų davė ir mokytoja, kuriai jaučiuosi labai dėkinga. Į šį darbą sudėjau visas savo pastangas, šis darbas pareikalavo pusės metų. Žinoma, piešiau ne kiekvieną dieną, bet tada, kada kildavo įkvėpimas, o jis pas mane ateina gana retai. Bet sėkmingai baigiau darbą ir jis dabar yra Čekijoje, dar nežinau rezultatų. Jau greitai sužinosiu, ar mano darbas buvo įvertintas.
- Esi savamokslė, kaip atėjo mintis pradėti piešti?
- Piešimu žavėjausi nuo mažų dienų. Turiu dar šūsnį piešinukų išsisaugojusi iš vaikystės, kuriuos retkarčiais pasižiūriu ir pasijuokiu iš savęs, iš to, kaip tada baisiai juokingai piešiau. Na, žinoma, buvau maža. Tėvai pastebėjo, kad turiu tą gyslelę piešimui, kad man patinka tuo užsiimti, bet į jokias dailės mokyklas neleido, o ir būrelių nelankiau. Visko mokiausi pati, po truputį.
2012 metais rimtai pradėjau domėtis piešimu. Iki to laiko piešdavau filmukų herojus, ar šiaip ką matau aplinkoje. Bet žmogaus portreto niekada nebuvau mėginusi piešti. Nusprendžiau pamėginti ir aplinkiniams atrodė, kad čia - „oho, menas!“. Na, taip ir prasidėjo...Tobulėjau su kiekvienu piešiniu, kol pasiekiau tikrai neblogų rezultatų. Kai dabar palyginu prieš metus pieštus darbus su šiandieniniais, tikrai matosi didelis skirtumas.
- Šiais laikais paaugliai neužsiima tokiais dalykais - tiesiog tingi, neranda tam laiko. O tu?
- Pažįstu daugelį paauglių, kurie užsiima piešimu, iš to užsidirba ir jais labai džiaugiuosi. Vis geriau piešti, užsiimti kažkuo, nei sedėti prie kompiuterio, prie kurio dabar sėdi begalės paauglių. Jie jau apsigyvenę internetiniuose puslapiuose, pavyzdžiui, „Facebook“. Gaila man tų vaikų, paauglių, kurie grįžta namo ir iškart bėga prie kompiuterio. Tai yra labai blogai!
Vaikus reikia skatinti užsiimti patinkančiais dalykais, kad po to netektų tėvams gailėtis. Žinoma, neslėpsiu, prie kompiuterio ir aš mėgstu pasėdėti, bet stengiuosi riboti šiuos dalykus. Būna ir man dienų, kai nėra portraukio piešti, o per prievartą nieko nepiešiu, nes man neišeina, jei pati nenoriu. Taip sakant, nėra įkvėpimo, nėra ir rezultatų.
- Jei tau reikėtų rinktis tarp dviejų mylimų profesijų, dailė lyderiautų?
- Pasakysiu atvirai - nesiruošiu būti profesionalia dailininke, man be galo patinka piešti, bet manęs netraukia tokia profesija, nežinau kodėl, bet nelaikau savęs dailininke, esu paprastas žmogus, kaip ir daugelis kitų, ir savo gebėjimais savęs neišskiriu. Taip, aš siesiu kažką su daile, bet mano profesija nebus vien piešimas.
- Gal pamąstai atidaryti studiją, kurioje lankytųsi tokie savamoksliai kaip tu?
- Ne, neteko apie tai mąstyti. Ateityje man labai patiktų dirbti su vaikais, gal atidaryti kokią studiją, kuriame būtų užsiėmimai piešiantiems vaikams, paaugliams. Bet šiaip aš visiems pasirengusi padėti, patarti, atsakyti į visus pradedančiųjų piešti klausimus. Ir dabar man parašo vaikai, paaugliai, kad jie irgi norėtų taip piešti, kaip aš.
Visiems galiu pasakyti tik vieną - visko gyvenime išmokstama, tereikia įdėti pastangų, vieniems reikia mažiau, o kitiems, kurie neturi to talento, reikia daugiau.
- Kokie ateities planai, ką žadi studijuoti, su kuo sieti gyvenimą?
- Man patinka ne tik piešti, bet ir kurti, patinka daryti įvairiausius rankdarbius. Pas mane kambaryje visokiausių dalykėlių pridaryta savo rankomis. Ateityje, baigusi mokyklą norėčiau studijuoti dizainą, tik dar nežinau kokį - drabužių ar interjero. Bet, manau, greitai apsispręsiu, kuo gyvenime norėčiau būti ir ko norėčiau pasiekti.
Daugelis mane mato kaip įžymią dailininkę, bet ne, aš ja nebūsiu. Taip, mano profesijoje bus piešimo, bet kiaurą parą tikrai nepiešiu. Todėl dailė išliks kaip laisvalaikio užsiėmimas. O laisvo laiko su kiekvienais metais vis bus mažiau ir mažiau.
- Palinkėjimas skaitytojams.
- Visiems skaitytojams iš visos širdies norėčiau palinkėti kūrybiškumo, ištvermės, kantrybės darant įvairius darbus. Pradedantiesiems piešti linkiu nesustoti, nenuleisti rankų ir tobulėti ! Nes tobulėjimui ribų nėra, visada galima viską padaryti žymiai geriau, tobulėti galima iki begalybės.
Na, o piešiantiems žmonėms linkiu gerų darbų ir gero įvertinimo. Visiems visiems linkiu atrasti save, atrasti savo pomėgius, gebėjimus, talentus. Nes sėdėjimas prie kompiuterio ir buvimas su draugais ar muzikos klausymas nėra pomėgis. Pomėgis yra gebėti kažką daryti.
Mergina turi savo puslapį „Facebook“ - „Sandra Stalmokaitė Drawings“. Ten rasite visus jos darbus, kurie, mano manymu, tikrai yra verti dėmesio. Asmeniškai aš šia mergina susižavėjau - kaip savamokslė ji nuostabi dailininkė.
Turite talentingų pažįstamų? Pasidalinkite informacija apie juos ir jų darbus el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Talentas“