Kas tie mes? Truputis istorijos...
Tikriausiai visi, kam ne svetimas krepšinis, atsimena 2003 m. čempionatą Stokholme (Švedija), kur mūsų komanda visiškai nelauktai nuskynė auksą. Būtent tais metais susirinko būrelis bendraminčių ir sutarė: važiuojam palaikyti savo komandos. Iš tų laikų liko keletas žmonių, pačių ištikimiausią sirgalių, kurie nuo tada iki pat dabar rūpinasi organizaciniais reikalais, bilietais, atributika, muša būgnus, buria žmones, vadovauja skanduotėms...
Tai viso sambūrio pradininkas ir siela Tomas Balaišis – Sėkla, Edgaras Pocius, Gytis Anulis, Audrius Žalakevičius, Raimundas Lumbis. Aš pats prie fanų būrio prisijungiau 2007 m. Madride. Buvau išvykęs į Milaną ir jau ketinau keliauti namo, bet vietoj to nusipirkau bilietą į Madridą... Nuo tada ir man tenka garbė būti šios spalvingos kompanijos dalis.
Mus vienija, be abejonės, meilė krepšiniui. Tai mūsų didžioji aistra. Bet svarbiausia yra tai, kad mes sergame už LIETUVĄ, už rinktinę, o ne kokį nors vieną klubą. Kiekvienas gali turėti (ir turi!) savo mylimą krepšinio komandą, tačiau kai mes susirenkame sirgti už Lietuvą, visi nesutarimai, visi ginčai, kuri komanda Lietuvoje geriausia, baigiasi! Todėl mes save suvokiame kaip Lietuvos krepšinio rinktinės palaikymo komandą ir niekaip kitaip. Kauno „Žalgirio“, „Lietuvos ryto“ ir kitų komandų sirgaliai stovės petys petin ir per šį čempionatą ir jokių nesutarimų tarp mūsų nekils. Kaip visada.
Tokios spalvingos kompanijos ir tokių įvairių žmonių, kuriuos vienytų kažkoks bendras dalykas, nesu niekur sutikęs. Sunku būtų ir sugalvoti kitą tokį pavyzdį... Turime ir generalinių direktorių, departamento vadovų ir bedarbių, picų kepėjų ar teisininkų. Žodžiu, margaspalvė publika.
Yra žmonių, kurių gyvenimo lygis gal net nesiekia vidurkio, yra ir vadinamojo elito atstovų, kurių nuotraukas gali rasti spalvotų žurnalų puslapiuose. Bet mes visi esame viena kompanija, vienas kitą vadiname pravardėmis, mus vienija bendra atmosfera, euforija ar nusivylimas, ir tas bendrumo jausmas yra baisiai geras.
Jei nepriklausyčiau šitam neformaliam krepšinio aistruolių klubui, kur dar galėčiau sutikti daugumą šių žmonių? Gal mūsų keliai niekada nesusikirstų? Bet meilė Tėvynei, krepšiniui, rinktinės palaikymas mus vienija!
Kiek mūsų yra? Nelygu, kaip skaičiuosi. Gali suskaičiuoti apie tris keturis šimtus tų, kurie laiko save krepšinio fanais. Į varžybas užsienyje paskui rinktinę dažniausiai važiuoja 50 – 100 žmonių grupė. Aišku, kelionės kaina bei atstumas čia turi įtakos, kita vertus, mažesnė kompanija – mažesnės ir organizacinės problemos. Yra bent pora dešimčių nuolatinių, kurie važiuoja visur ir kasmet. Yra tokių, kurie kartais vyksta, kartais negali, tuomet jų vietą užima kiti. Bet visada, per kiekvieną čempionatą, mums pavyksta suformuoti stabilią 50-100 žmonių grupę.
Iš ko mes „gyvenam“: perkam atributiką, būgnus, kelionės bilietus ar bilietus į varžybas? Čia noriu pabrėžti, kad mes viską finansuojam savo pinigais. Jokių rėmėjų, jokio nemokamo sūrio pelėkautuose. Kodėl? Todėl, kad vienas pagrindinių mūsų principų toks: krepšinis mums yra religija ir jo neveliam nei viešaisiais ryšiais, nei pinigais. Esam kadaise svarstę, gal įsteigti oficialią organizaciją, gauti paramą, nes krepšinio rėmėjų yra daug. Bet nusprendėm nekurti jokių juridinių vienetų, verstis savo jėgomis ir išlikti savarankiški.
Tiesa, viskas kainuoja: bilietai, gyvenimas toje šalyje, kur vyksta rungtynės. Stengiamės keliauti kiek galima pigiau (čia mums padeda ir Lietuvos Krepšinio federacija): ieškom pigiausių bilietų, keliones užsisakom kuo anksčiau, gyvenam pigiuose viešbučiuose. Gal, jei kelionė nekainuotų, sirgalių gretos pagausėtų, bet...
Dabar mes esame tikri, kad tarp mūsų – tik tie, kuriems svarbiausia yra palaikyti rinktinę. Jei žmogus pats randa būdų susimokėti už kelionę ir už viską – reiškia, jis turi labai didelę motyvaciją važiuoti. Yra žmonių, kuriems sekasi sunkiau, bet jie randa būdų ir jie yra tikrieji mūsų nacionalinio krepšinio fanai! Patys už viską mokame: renkam pinigus, perkame bilietus, samdom autobusus, įsigyjam būgnus ir važiuojam. Kol kas pavyksta suktis taip, kaip sukomės iki šiol. Tuo labai džiaugiamės.
Bet šį kartą niekur keliauti nereikės. Žaidžiame namuose ir vien tai mums – didžiulė šventė. Vėliavos, būgnai – viskas paruošta. Šio čempionato metu būgnų bus rekordinis skaičius – net 14! Negalėjome sau leisti pasiruošti netinkamai – juk čempionatas namie! Todėl visi būgnai bus nauji, kiek patobulinti, kad išlaikytų juos mušančių sirgalių sportinį pyktį.
Šįsyk turim ir dvi didžiąsias vėliavas – visiems jau gerai pažįstamą trispalvę bei senąją valstybės vėliavą su vyčiu. Bet apie tai jau kitame rašinyje.