Tėvai nuo mažų dienų draudžia vaikams kreipti dėmesio į invalido vežimėlyje sėdinčius žmones, siekdami, kad šie nesijaustų nejaukiai. Tačiau toks pamokymas taip giliai įsišaknija vaikų galvelėse, kad pagalba sužeistajam ar suluošintam tampa lyg neleistinu veiksmu.
Kelias pastarasias savaites, laimei nenusišypsojus, teko vaikščioti su gipsu. Ir jau pirmosiomis dienomis supratau, kad mūsų visuomenė iš tiesų abejinga tokiai nelaimei.
Viešajame transporte kasdien kartojami žodžiai: „Padėkite atsisėsti neįgaliems...“ turbūt žmonėms įeina pro vieną ir išeina pro kitą ausį. Aiškiai matomas gipsas ir ramentai nesukelia žmonėms jokių emocijų. Jie ne tik neužleidžia vietos žmogui, kuriam iš tiesų labai sunku stovėti, bet neretai ir pastumia ar pradeda priekaištauti, kodėl užstoji kelią. Per kelias savaites kasdien važinėdama pirmyn ir atgal, nė karto nesutikau žmogaus, kuris užleistų vietą, tiesa, autobusai retkarčiais būna tušti, tačiau važiuojant piko metu, kiekvienam svarbu pailsėti po sunkios darbo dienos ir svetimo problema tampa nesvarbi.
Dar viena problema, iškylanti ramentais vaikčiojančiam žmogui - apsipirkimas parduotuvėje. Kasos, skirtos neįgaliesiems ir mamoms ir yra skirtos tik tiems, kurie sėdi invalido vežimėlyje ar rankose laiko kūdikį. Tad norėdamas asipirkti turi įdėti visas turimas jėgas ir pasiskubinti, nes kitaip, stovintys už tavęs pradės aimanuoti.
Vis dėlto mūsų visuomenę gelbėja keli saulės spindulėliai, į kuriuos, manau, visiems reiktų lygiuotis. Kelis kartus teko sutikti žmonių, kurie tikrai nuoširdžiai stengėsi padėti.
Viena moteriškė netgi pasisiūlė nuvežti iki vietos, į kurią aš lėtai žingsniavau. Nors ir turėjo ant galinės sėdynės zyziantį mažametį vaiką, ji noriai mane pavežė ir dar palinkėjo sėkmės. Toks poelgis mane nudžiugino ir privertė susimąstyti, galbūt ir nėra tokia bloga mūsų visuomenė.
Mes tikrai galėtume kreipti dėmesį tik į niurzgančius ir susiraukusius žmones, kurie abejingi mūsų problemai, tačiau tuomet ir patys tapsim lygiai tokiais pačiais. Tad, manau, reik ne skųstis, o lygiuotis į tuos, kuriais norėtume, kad taptų mūsų visuomenė. Juk tik matydami gerą, patys tapsime geresni, o tie, kurie abejingi jūsų problemoms, patys kada nors su jomis susidurs ir susimąstys, nes, turbūt, kol pats nepatenki į nelaimę ir nesupranti kaip sunku tiems, kuriems sunkiau vaikščioti ar judėti, nesupranti kaip svarbu jiems padėti.
