Kodėl mes nemokame vertinti vienas kito, kol esame šalia? Kodėl tik išsiskyrę suprantame, kad šis žmogus mums reikalingas it oras. Kodėl? Vien šis klausimas kelia nerimą...
Viena mergina ilgą laiką gyveno su tėvais. Su mama ji sutardavo gerai, jos mokėjo parodyti savo jausmus viena kitai, tačiau su tėčiu buvo šiek tiek kitaip. Jie sutardavo gerai, tačiau nemokėjo vertinti vienas kito, neparodydavo savo jausmų. Vakarais dukra grįždavo iš mokyklos, o tėtis iš darbo. Jiedu pasisveikindavo, paklausdavo „kaip sekasi“, ir tiek. Niekada jis, o ir ji nepasakydavo, kad myli vienas kitą, kad pasiilgo, niekada neapkabindavo...
Dabar jos tėvai išsikyrę ir tėvą ji mato tik retkarčiais. Dukra net neatsimena, kada paskutinį kartą regėjo savo tėvą, bet ji niekada nepamirš jo pirmojo apsilankymo... Tąkart, kai jie susitiko, mergaitė nieko nesitikėjo. Galvojo pasisveikins ir tiek. Tačiau tai, kas nutiko, ją nustebino daug labiau nei galėtų nustebinti kažkokia dovana. Ji net neįsivaizdavo, jog taip gali būti... Tėtis dukrą apkabino stipriai stipriai, pasakė, jog pasiilgo ir myli... Tada mergaitė suprato, koks jis jai itin svarbus!..
Tėviška dalia...
Nupurtei sniegą nuo gegužės medžių,
Nuo rankų, nuo minčių ir tuštumos.
Juk Tu, juk Tu vedei Mane už rankos,
Vedei keliu, nors buvome laukuos...
Piktai žiūrėjai ir dėlto kentėjai,
Bet niekada neimdavai lazdos...
Tu parodei, kur gyvenimiškos klaidos,
Kur žmonės miršta, miršta be galvos...
Dabar jau Aš nupurtau sniegą Tau nuo veido,
Nupurtau šaltį, paimu rankas.
Nors jos suglebusios, bet visgi tokios tvirtos –
Jos mena tas, praėjusias dienas...
