Albumą galima parsisiųst/paklausyti čia.

O2 – tai eksperimentinio repo grupė iš Panevėžio, savo muzikinę veiklą pradėjusi 2009 metų pabaigoje. Kolektyvo centre idėjinis lyderis – Dovaras Nevardauskis-Doo, aplink save buriantis talentingų muzikantų bei kūrėjų komandą.

Nuo įsikūrimo iki šių dienų grupė stebina produktyvumu: išleistos dvi dešimtys internetinių singlų, nufilmuoti trys vaizdo klipai, dalyvauta tarptautiniuose švietimo bei kultūros projektuose („LT-PL Music Crossroads“; „T.O.Y.S.“), su koncertine programa išmaišyta didžioji dalis Lietuvos miestų. Be to, apleistose patalpose vyrukai įkūrė meninį susivienijimą „Siuvykla“, kuris tapo kūrybine erdve ne tik sau, bet ir kitiems kuriantiems žmonėms.

Nuėjusi tokį ilgą ir įdomų kelią, grupė pagaliau ryžosi žengti dar vieną žingsnį į priekį, išleisdama seniai lauktą savo albumą, pavadinimu „Etapas“. Peržvelgus dainų sąrašą pastebime, kad daugelis kūrinių buvo paviešinti ankščiau. Todėl „Etapas“ greičiau yra 2010-2013 geriausių dainų rinkinys arba retrospektyva su nedidelėmis išimtimis. Be to, O2 jau kurį laiką groja gyvai ir daugelis šių kūrinių yra peraranžuoti. Tad turime puikią progą išgirsti, kaip šios dainos skamba originaliai.

1. „Ne į ritmą“ supažindina su pagrindiniais Doo kūrybos principais. Jis be galo atviras ir nuoširdus, melancholiškas ir klystantis. Bet visada pasiruošęs atiduoti visą save, kad „vestų iš proto“. Įprasta, kad „reprezentas“ būtų kietas, pabrėžiantis atlikėjo galią, talentą ir kitas „macho“ savybes.

„Ne į ritmą“ laužo šiuos stereotipus. Dainoje netgi specialiai paliekamas nepavykusio įrašo fragmentas, suteikiantis autentiškumo. Doo apeliuoja į žmogiškąsias savybes, kaip savo stiprybės šaltinį. Būtent tai jį paverčia vienu įdomiausiu ir brandžiausiu mūsų kartos reperiu. Muzikinė pusė priklauso ilgamečiui O2 prodiuseriui Okiui, kuris sukūrė didžiąją dalį pagrindinės albumo dalies instrumentalų. Kas bent šiek tiek domisi lietuviška bardų muzika, atpažins, kad gitaros „semplas“ yra paimtas iš Aktorių trio dainos „Lietus“. Sukombinuotas su kontrastingai energingais būgnais ir fone švelniai plaukiančiu grupės vokalistės Ritos balsu kūrinys stipriai atidaro duris į albumo turinį.

2. „Bevardžiai“. Pasivaikščiojimas gatvėje, bandant suprasti, kas sukasi praeivių galvose. Tai kūrinys apie visuomenės susvetimėjimą ir vertybių išsikreipimą. Atskiro sakinio nusipelno dainos muzika, sukurianti gatvės džiazo atmosferą. Instrumentalas tiesiog švyti kokybe ir praplečia dainos koncepciją. Albumo „Jazzmatazz vol. 2: The new reality“ įžangoje Guru sako, kad džiazas yra tokia pat tikra muzika, kaip ir repas. Kasdienybė, kurioje gyvename, nėra vien juoda ar balta, ji tiesiog yra tokia, kokia yra. Todėl kalbėdamas globaliomis temomis Doo nepuola moralizuoti ar smerkti, priešingai – kiekviename iš mūsų atranda tą bevardį, kuris tarsi sliekas lenda giliau po žeme, kai nori pabėgti nuo atsakomybės.

3. „Gal kavos?“. Pirmoje dalyje girdime Ritos vokalą, o Doo tuo tarpu džentelmeniškai lieka jos užnugary. Tai romantiška meilės baladė, leidžianti trumpam pamiršti, kad klausomės repo grupės. Savo formatu toks sprendimas primena senosios mokyklos repo albumus, kai šalia kelių vakarėliams skirtų hitų, būdavo įtraukiamas vienas kitas pop kūrinys, skirtas lėtam šokiui. Nepaisant to, kad didžioji dalis visų pasaulyje parašytų dainų yra apie meilę, O2, kalbėdami šia tema, nenueina lengviausiu keliu ir stengiasi išlikti originalūs. Dainoje minimos trys garsios poros, tapusios pop ikonomis.

Kiekviena jų simbolizuoja atskirą dviejų žmonių santykių vystymosi etapą. Viskas prasideda nuo nekaltos ir vaikiškos meilės (Barbė ir Kenas). Vėliau ji virsta į aistringą ir audringą, kokia buvo tarp Sido ir Nencės (turima omenyje „Sex Pistols“ bosisto Sido Vicious ir Nancy Spungen meilės istorija, – aut.past.). Galiausiai viską su savimi naikinantis Boni ir Klaido santykių epilogas (Bonnie Parker ir Clyde Barrow – viena žinomiausių Amerikos gangsterių porų, – aut.past.). Kiekviena iš jų geria savo santykius charakterizuojantį gėrimą. Todėl klausimas - „Gal kavos?“ - skamba tarsi kvietimas pradėti savo meilės nuotykių istoriją.

4. „Aids baby“. Naktinio klubo šviesomis blizgantis instrumentalas su ironiškai perdirbtu Vanilla Ice hito „Ice ice baby“ priedainiu. Pagrindinis dainos herojus – audringą gyvenimą mėgstanti muzikos žvaigždė, kuri dėl nesaugių lytinių santykių užsikrečia nepagydoma liga. Galima manyti, kad daina siunčia tam tikrą prevencinę žinutę. Tačiau palaipsniui kartu su muzikoje stiprėjančiu psichodeliniu skambesiu atsiranda vidinės kelionės į susitaikymą su savimi motyvas. Būtent akistata su gresiančiais dideliais praradimais verčia keisti požiūrį į aplinką, produktyviau išnaudoti likusį laiką.

5. „Kiek meilės liko?“. Retorinis klausimas, įvilktas į romantišką atmosferą kuriančios muzikos rūbą. Galime interpretuoti, kad daina tęsia prieš tai buvusių kūrinių liniją, perkeldama ją į aukštesnį lygmenį. Kiek meilės liko šioje globalėjančioje ir visur skubančioje visuomenėje? Kūrinys provokuoja susimąstyti ir kiekvienam rasti savo atsakymą. Beje tai vienintelis pagrindinės albumo dalies gabalas, kurio muziką kūrė ne Okis, o elektroninės muzikos DJ – Pozityvūs Judesiai.

Toliau apžvelgiam kitą albumo pusę, kurioje mūsų laukia daina Nr. 6 – „Aukštai“. Kūrinys apie narkotikų poveikį. Nežinia, kiek čia išvardytų dalykų yra asmeniniai išgyvenimai, o kiek kūrybos vaisius, bet O2 pavyksta sukonstruoti tinkamą atmosferą, kuri plėtojama dainos vaizdo klipe.

Doo repo kalba neapsiriboja vien tiesioginėmis užuominomis apie narkotikus, bet turi ir keletą labai šmaikščių eilučių: „nekišk man Ariel, aš dar suprantu, kaifą nuo skalbimo priemonių atskiriu“; „ar turi LCD televizorių, prie jo geriau LSD virškinu“. Ritos vokalas šįkart skamba labai sodriai ir stipriai. Tai dar vienas instrumentas tinkamai nuotaikai sukurti.

7. „Kosmosas“. Pradinis dainos pavadinimas buvo „Kartonas 10“. Tai vieno ambicingiausių „Siuvyklos“ projektų – mini serialo, tuo pačiu pavadinimu, dalis. Deja, jo kūrybinis procesas nebuvo baigtas, tačiau dekoracijos ir koncepcija puikiai pasitarnavo „Kosmoso“ klipo atsiradimui.

Geriausia šią dainą vertinti per garso takelio kategorijos prizmę. Muzika turi sukurti tam tikrą nuotaiką, pojūtį. Klausant „Kosmosą“ palengva atsipalaiduoji ir užsimerkus pamatai iš kartono dėžių sudarytus dangaus kūnus, smagiai linguojančius į taktą.

8. „Daktaras (su Tiux)“. Stasio Povilaičio dainos „coveris“ su regio bei „čestuškos“ priemaišomis. Tai ironiškas ir vienas šviesiausių albumo momentų, bet juokdario kepurės jam taip pat neuždėsi. Padaryti dainos perdirbinį visada yra iššūkis, nes reikia ne tik konkuruoti su originalu, bet ir perlipti neigiamą nusistatymą, jog koveriai daromi, siekiant nuslėpti kūrybinę impotenciją. Tačiau nei dėl vieno, nei dėl kito O2 negali priekaištauti. Grupė perdirbo šią dainą originaliai – kol Doo strykčioja ant armonikos, nostalgiškai primenančios dainos atsiradimo laikmetį, Tiuxas gitaros ir vokalo efektų pagalba kuria rastamanišką dūmų atmosferą, kurioje tokios eilutės kaip „jei tau išaugo ant galvos ragai“ skamba labai spalvotai. Tai kreivas maršas, nemirtingo mūsų visuomenės geradario – daktaro – garbei.

9. „Tolyn“. Bėgimas nuo savęs yra viena skaudžiausių mūsų visuomenės problemų – kvaišalai, prievarta, savidestrukcija. Doo vaizdžiai ir negailestingai žodžiais piešia šį niūrų mūsų kasdienybės paveikslą. Atsakyk pats sau, kaip elgiesi, pakliuvęs į ribines situacijas? Čia nepadės nei psichologas, nei prieš tai apdainuotas dėdė daktaras. Tačiau tunelio gale dar yra viltis, kurią pakursto krūtinėje degantis parakas.

10. „Nebe ta kova“. Pagrindinės albumo dalies finale skamba apokalipsės būgnai. Technologinė pažanga keičia žmogiškąsias vertybes, kovos mūšio erdvę, plečia kompiuterio, kaip dar vieno narkotiko, sąvoką. Doo fantazijos ir žodžių apkaba atrodo neišsenkanti. Jis imasi sunkaus vaidmens kalbėti apie dalykus, kuriuos dažnai esame linkę nutylėti, nematyti, pamiršti. Būtent tokia yra menininko misija.

BONUS

11. „Mylėk mane“. Prie muzikinės pusės sėdasi pats Doo ir siunčia dar vieną labai asmenišką gabalą. Tai kiek perdaryta jau publikuoto kūrinio versija. Daina beldžiasi į kiekvieno iš mūsų širdį savo nepaprastu paprastumu. Būtent meilė yra atsakymas į visus klausimus, kada sprendžiame šiuolaikinės visuomenės problemas. Tad įdėti „Mylėk mane“ po kelių tamsesnių albumo kūrinių buvo labai taiklus sprendimas.

12. „Purpurinis vakaras“. Pirmasis „Purpurinį vakarą“ pagal Dalios Saukaitytės eiles sudainavo maestro Vytautas Kernagis. Kaip jau minėjau, padaryti dainos „coverį“ pagal visiems gerai žinomą kūrinį yra sudėtingas uždavinys. Tačiau grupė dar sykį įrodo savo originalumą ir stiprų kūrybinį potencialą. Sakyčiau tai nėra kažkoks atkartojimas, o visiškai nauja, savaip interpretuota Dalios Saukaitytės eilėraščio versija.

13. „Taip tai jis“. Šio, kaip ir prieš tai buvusio darbo muziką kūrė Micro One, kurio albumas „23:59“ buvo įrašytas ir išleistas po „Siuvyklos“ vėliava. Dainoje pasakojama tikra istorija apie sudaužytus žmonių likimus. Tekstas puikiai perteikia reikiamą nuotaiką taip, kad pats nejučia tampi istorijos dalimi.

Apibendrinant, O2 kuria savo stilių, išsiskiriantį specifiniu skambesiu. Nesvarbu, kokius muzikinius prieskonius jie naudotų (džiazas ar „dubstep’as“), visada preciziškai išlaikomos švarios bei neperkrautos aranžuotės ir provokuojančio bei charizmatiško Doo lyrinio pasaulio proporcijos.

Albume nėra trankių kūrinių, vyrauja tamsios rudeninės melancholijos bei ramaus vakaro nuotaikos. Dėl plačiai siekiančio muzikinio bei lyrinio spektro, klausomų kūrinių albume ras tiek užkietėjęs repo mėgėjas, tiek su šiuo stiliumi visiškai nedraugaujantis pilietis.

Autorius: Matas Mulevičius