Kas pusiaunakčiu išverčia iš šilto guolio? Kodėl esame kaip dėl nieko kito, išskyrus, turbūt, mylimo žmogaus, savanoriškai pasiryžę brautis krūmynais, kabarotis stačiais krantais, klimpti purve, svirduliuoti per akmenis po keliolika kilometrų per dieną?

Atvykome. Aušta. Pusvalandį pasivažinėjome gūdžiais siaurais miškų keliukais, kurių tinklas ir staigūs krypties pasikeitimai greitai paklaidintų tikslo neturinį žmogų. Bet mes jį turėjome – atsidurti prie upės. Dabar jau esame čia ir stebime, kaip greitai šviesėja. Dalinamės sumuštiniais, arbata, žvilgsniais klaidžiodami pernykšte žole, miško pakraščiais, upės krantais, rūkome cigaretes.

Rengiamės, ruošiame įrankius. Širdį džiugesys, ramybė ir stebuklo nuojauta. Viltis. Sako, jog žveją į priekį veda viltis. Tuomet mus veda superviltis. Pasirengę nužvelgiame vienas kitą. Tarsi kariai apžiūri vienas kito ekipuotę, ar kas ko nepamiršo. Trinkteli automobilio bagažinė.

Išsiskirstome. Dabar mes atskiri. Vieni su savo mintimis, skirtingais įsivaizdavimais apie savo galimybes, skirtingais pasitikėjimais savimi, skirtingomis patirtimis. Vienas prieš vieną su gamta. Taip, gali skambėti neekologiškai, nemadingai, tačiau šiuo atveju tai yra kaip tik taip, tarsi Vaižganto „Pragiedruliuose“ – imtynėse su gamta. Tai nesusiję su gamtos nugalėjimu. Didžiulės pastangos, kad gamta tau atlygintų, apdovanotų, jos galios ir paslapties pripažinimas. Viltis, tikėjimas ir laukimas. Tam tikra romantika tarpe tų, kurie kai kurių žmonių vadinami tiesiog sadistais, nepaneigsi.

Žvilgsnis į upę. Vandens paviršiaus sruvenimas aplink kliūtis, sūkuriai, tingus sulėtėjimas, kone visiškas stabtelėjimas, ramybė, susikaupimas už akmens prieš vėl tuoj ištiksiantį šelmišką lėkimą žemyn – tai pažadas. Patyrusios akys skaito upės srovę. Vieni jos paviršiaus ploteliai žadina vaizduotę, kiti – žvejo galvoje - bereikšmiai. Archeologas juk nekasinėja bet kur.

Vaizduotėje staiga iš prisiminimų gimsta tikslas, kažkokia ankstesnių patirčių motorinė atmintis, kovos su žuvimi „memento“(lot. prisiminimas). Atlenkiamas ritės lankelis, švelnus spiningo mostas „atgal-pirmyn“, įgudusiu judesiu viliokas skraidinamas į vieną iš tų „perspektyvių“ ramių upės plotelių. Savaime niekuo neišskirtinį, tačiau žvejo galvoje jau kelių akimirkų bėgyje tapusių kone nepajudinamu magišku stabu. Žuvytė tiksliai tekšteli išsirinktą kvadratinį upelio metrą tarp akmens ir rasto.

Suku ritės rankenėlę, masalas neria gilyn, vinguriuoja šalia upelį skersai užvirtusio uosio kamieno. Įtemptas smūgio laukimas. Masalas grįžta. Nieko. Niekas ir nesitikėjo, jog pasiseks iš pirmo metimo, sako protas. Aišku, jog tikėjosi – sako viltis.

Žingsniuoju paupiu tolyn akimis glamonėdamas upės srovės paviršių, akmenis ir ieškodamas vietelės naujam tikėjimui užgimti. Susimąstau. Žvaigždžuvė. Margasis upėtakis. Ne kartą savo ausimis girdėjau nuostabą net iš žvejų lūpų: „o pas mus Lietuvoje yra upėtakių?“. Tokie žodžiai – nieko nuostabaus. Upeliuose, kuriuose upėtakis gyvena, beveik negyvena niekas kitas, išskyrus keletą smulkių žuvyčių rūšių – upėtakių maisto. Nenuostabu, kad tūlas žvejas, tikrai nepradėjo vaikystėje žvejiškos karjeros nuo upelio. Jis juk skaidrus ir permatomas – matosi, jog žuvies nėra. O va močiutės prūde karosų – apstu.

Kas jis? Akylas verpstiško kūno, torpedos formos ir greičio upelių karalius, kurį pastebėsi tik per jo paties retą apsileidimą. Visais kitais atvejais jis tave pastebės pirmas ir žaibo greičiu pasišalins iš tavo matymo lauko. Paslaptis. Išskirtinė žuvų tarpe upėtakio rega leidžia jam akimirksniu pastebėti neatsargiai prie vandens paviršiaus priartėjusį vabzdį. Skaidriuose upeliuose, kur bet koks plėšrūnas gali tave išsižvejoti, rega, greitis ir įtarumas leidžia išlikti. Pamatei upėtakį, būk beveik tikras, kad jis tave taip pat pamatė, todėl apimtas streso laikinai atsisakys pietauti, kad ir ką bepasiūlytum.

„Upėtakis – tai tikras iššūkis“, - skelbia vieno leidinio pavadinimas ir, sutikčiau, jog autoriai užgriebė esmę. Ne pati žuvis, o iššūkis, kurį savo paslaptingu ir ganėtinai besikeičiančiu, priklausomai nuo metų laiko, gyvenimo būdu jį meta, yra tai, kas žveją paskatina pasirinkti vienišiaus dalią, prikausto dėmesį , o kartą patirtas staigus upėtakio kibimas, okupuoja protą ir tarsi narkotikas, vedžioja mus, nesuprastuosius, apkrūmijusiais paupiais, įgalina grožėtis nuo kitų žmonių akių paslėptais upelio vingiais, samanotais medžiais ir tarp akmenų srūvančiomis vandens kaskadomis, susitaikyti su raibuliuojančioje ir mirguliuojančioje pavėsių ir šešėlių karalystėje kartais apimančiu vienatvės jausmu.

Tai ko gi žvejas tikėjosi? Tikėjosi pusmetrinio upėtakio, žaibo greičių šokusio iš slėptuvės, staigiu judesiu griebusio vargšės sužeistos žuvytės imitaciją ir stipraus bandymo grįžti į savo slėptuvę, savo svoriu perlenkusio spiningo kotą, valą atiduodančios ritės stabdžio šaižaus zyztelėjimo, įnirtingo povandeninio besistengiančios išsivaduoti didžuvės vartymosi, gal būt – šuolio iš vandens. Tai vaizdas ir jausmas, kai dar anaiptol neaišku, kas ką priveiks. Žinau, kad negali upėtakis fiziškai manęs priveikti. Tačiau šiame žaidime, kurio taisyklėmis mes tikime, margašonis, kuriam pavyktų atsikabinti ar nutraukti valą, yra laimėtojas, o žvejys – pralaimėtojas.

Visai nesvarbu, jog pabuvojusi žvejo rankose žuvis greičiausiai daugiau ar mažiau sveika grįš į savo karalystę. Iššūkis įveiktas. Lygiavertis varžovas yra ne pats upėtakis, tačiau visa, ką mes dėl jo padarome, visa upėtakiavimo pasaka arba mitas apie išskirtinę žuvį, kuri yra „ne kiekvienam“, o tik atkakliausiems. Prisilietimas ir gėrėjimasis šia juodais ir raudonais taškais išmarginta alyvinės spalvos žvaigždžuve vainikuoja šį ritualą.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!