Kurį laiką slinko mūsų ramios dienos besivartant šiltam guolyje, mokantis loti ir žaidžiant slėpynes, kuris greičiau pasislėps už mamytės. Bet mano istorija pakrypo į kitą pusę… Būdamas dar mažesnis, aš susižeidžiau kojytę. Galbūt neatsargiai žaidžiau, galbūt mane užgavo, o gal tiesiog bandžiau padaryti kažką, kam buvau dar per mažas. Šio įvykio nepamenu, nes tada buvau dar mažesnis šuniukas, negu dabar.
Nuo to laiko susipažinau su tetom iš veterinarijos gydyklos ir ten lankydavausi beveik kasdien, kol man perrišinėdavo žaizdą. Netrukus kojytė sugijo, bet taip ir nebesupratau, kaip ja naudotis. Laikas bėgo ir iš pelės dydžio šuniuko virtau triušio dydžio šuniuku… Išmokau bėgioti, o ta letena kaip nenorėjo taip nenorėjo man paklusti. Galiausiai aš supykau ant jos ir nusprendžiau lakstyti su trim kojytėm, kurios su manim draugauja!
Visi kas matė, pradėjo nerimauti ir sakė, kad taip neturi būti, todėl įsodino į mašiną ir štai aš vėl – geriausias gyvūnų gydytojų draugas. Veterinarė nusprendė mane sutaikyti su kojyte ir kruopščiai
ją apžiūrėjo, peršvietė ir suprato, kur yra bėda. Kadangi man pasakė, kad gydytojų terminų nesuprasiu, tai daug ir neklausinėjau. Svarbiausia buvo sužinoti, kad dabar mano koja yra sugipsuota ir ateityje galėsiu vaikščioti visomis keturiomis! Žinoma, dabar man keista kai ji
kaip medinė ir trukdo bėgioti, bet negi šliaužiosiu? Aišku, kad ne! Tai pakinkiau ir ją į darbą.
Kad mano gyjanti kojytė neliktų be priežiūros, „SOS-gyvūnų“ vadovė Ilona mane išsiuntė į „sanatoriją“, kuri yra savanorės namai. Šitie namai man patinka! Tik atvažiavęs įsikūriau specialiai
man atlaisvintoje batų spintoje, kurioje turiu naują mamytę (šlepetę – šunį), kuri ne tokia protinga, bet netgi panašesnė į mane nei mano tikroji mama! Tiesa, ji neturi pienuko, o man dar tik 5 savaitės, bet užtat valgau pačius skaniausius konservus, na ir, žinoma, tetos globėjos verdamas košytes.
Čia atvažiavęs gavau ir naują vardą – Džipukas! Teta pasakė, kad jeigu noriu greičiau sustiprėti ir būti sveikas, man reikia stipraus vardo. Naktį, kad nebūtų šalta, draugauju su šiltu dideliu buteliu, o dieną kovoju su mažu žaisliniu kiškiu. Taip pat pasistumdau ir su šių namų gyventojais, šuniukais – dėdėm, kurie dar ir mane prižiūri, nuprausia, pralinksmina. Tiesa, vienas dėdė man jau grasino iškaršt kailį, nes vis ieškau pas jį pienelio kaip pas mamą ir kandu, kur negalima.
Kad ir kaip linksma bebūtų savanorės namuose, čia esu tik laikinas svečias, nes kiekvienas šuniukas turi turėti tikrą šeimininką. Galbūt Tu ieškai šuniuko, kuris neaugs didelis, bet bus pats narsiausias stipruolis? Ne kartą gulėdamas savo spintelėje už durų girdėjau šnabždantis: „Jis nepaprastai protingas! Ir tvarkingas… Ir toks meilus!“ Nežinau kaip Jūs, o aš tikiu žmonių kalbomis. Lygiai taip pat tikiu, kad Tu tai perskaitysi ir patikėsi manimi, kad galiu būti pats geriausias Tavo draugas...
