Kad paauglė turi sunkumų buvo matyti iš karto: ji buvo retas svečias mokykloje, o ištisas dienas leisdavo PC „Ozas“. Iš pradžių mergaitė, kuri neatrodė piktybiška, vėliau pradėjo nuolat kelti bėdas. Buvimo su gyvūnais „Gyvūnų pievelėje“ jai nebeužteko, tad prasidėjo nuolatinis spaudimas ir prašymai parsinešti gyvūną pagloboti bent nakčiai.
Tas labai nepatiko Ievos močiutei bei mamai. Šeima gyvena mažame bendrabučio tipo bute, tad neturi galimybės laikyti gyvūnų. Kad bent kiek kompensuotų paauglės norus, močiutė su mama padovanojo Ievai graužiką, tačiau mergaitei jis neatrodė įdomus.
Neišpildytas paauglės noras tapo manija, štai tada prasidėjo tikrosios bėdos. Ieva pradėjo vogti gyvūnus iš PC „Ozo“ „Gyvūnų pievelės“ ir tempti juos namo. Ją ypač domino jauni gyvūnai - kačiukai ir šuniukai. Jos močiutė kas vakarą ateidavo kalbėtis su savanoriais ir prašyti, kad Ievai neduotų gyvūnų, pasakojo, kad jos mama labai pyksta ir tuose namuose keturkojai visai nepageidaujami. Visos kalbos ir su pačia Ieva buvo bergždžios.
Momentais atrodydavo, kad ji supranta ir pradeda gailėtis, žada daugiau taip nesielgti, o jau po kelių akimirkų ji verkia, trepsi kojomis, grasina. PC „Ozo“ „Gyvūnų pievelėje“ ant narvų atsirado spynos, tam kad Ieva, darbo laikui, pasibaigus nepavogtų gyvūno ir vėl nesineštų į namus. Deja, ir spynos ne visada ją sulaikydavo. Baisiausia buvo tai, kad gyvūnas iš jos namų ne visada sugrįždavo atgal į „SOS gyvūnų“ rankas. Kur jie dingsta, ir pati Ieva nesugebėdavo sklandžiai paaiškinti.
Paskutinis lašas buvo dingęs iš „Gyvūnų pievelės“ kačiukas. Tuomet „SOS gyvūnų“ savanorė kartu su policija nuvyko į Ievos namus atsiimti tai, kas jai nepriklauso. Paauglės motina nenorėjo įsileisti, rėkė, grasino, šmeižė visą komandą, kad neva mergaitei gyvūnai įbrukami per prievartą, nenorėjo nieko klausyti. Iš kaimynų pasakojimų buvo aišku, kad tai problematiška šeima su nevaldoma, mokyklos beveik nelankančia paaugle.
Liudininkai pasakoja matę, kaip mergaitė nuolat neša į namus naują gyvūną. Vėliau jos motina pačiais nehumaniškiausiais būdais jų atsikrato - išmeta į gatvę, nužudo. „SOS gyvūnai“ gavo laišką iš žmonių mačiusių, kaip moteris, įtariama - Ievos motina, skandina gyvūnus Neryje. Po šių skaudžių faktų, Ievai buvo griežtai uždrausta lankytis „Gyvūnų pievelėje“.
Tačiau istorija nesibaigia. Skelbimų internete, kur žmonės dovanoja savo augintinių atžalas, yra pilna. Tai tapo nauja terpė Ievai tęsti savo žalingą veiklą. Mergaitė, pasivadinusi Austina arba Giedre ir kitais išgalvotais vardais, susidomėjusi tam tikru gyvūnu iš internetinių skelbimų puslapių, rašydavo žmonėms trumpąsias žinutes ir apsimetusi suaugusia, tardavosi susitikti ir pasiimti gyvūną.
Ji apsimesdavo moterimi, susirgusia balso stygų uždegimu ir negalinčia kalbėti, todėl gyvūno pasiimti nusiųsdavusi neva savo dukrą (ateidavo pati Ieva). Ne visi dovanodami gyvūnus būdavo tokie aplaidūs ir patikėdavo apgaule, tačiau kartais Ievai tai pavykdavo. Dažnai įtarimą žmonėms sukeldavo tai, kad rašiusi „moteris“ buvo itin neraštinga, o įkyrias žinutes siųsdavo net naktį.
Šįkart gyvūnais pradėta atsikratyti kitais būdais: jau ne pirmas šunelis randamas Žirmūnuose (mikrorajone, kuriame gyvena Ieva), pririštas prie stulpo šaltam žiemos speige, su rašteliu, kuriame klaidingas adresas. Besikreipiant raštelyje nurodytu adresu, žmonės nieko nebūna girdėję apie jokį gyvūną.
Vienintelis būdas įspėti žmones ir apsaugoti gyvūnus nuo žiauraus likimo, yra šios istorijos viešinimas ir skatinimas žmones bei organizacijas būti budresniais dovanojant gyvūnus. Pirmoji ir pati pagrindinė taisyklė yra jokiais būdais nedovanoti gyvūno vaikui, taip pat sugebėti įžvelgti ženklus nebūdingus suaugusiųjų elgesiui.
Gali būti, kad kol Ievos elgesys nebus pažabotas, ji ir toliau siautės - prisikurs naujų istorijų ir ieškos būdų kaip gauti tai, ko nori. Tad „SOS gyvūnų“ komanda skatina būti budriems ir dovanoti gyvūnus atsakingai.