Kadangi nesu per stipriai religingas, pasiekti Santiago de Compostela katedrą su joje, kaip tikima, palaidotais Šv. Jokūbo palaikais nebuvo pagrindinis tikslas. Bet žvilgtelėti į virš tūkstančio metų siekiančias piligrimystės tradicijas norėjosi taip pat, kaip pasigrožėti gamta ir paragauti puikaus ispaniško vyno.
Neturėdamas daugiadienių maratonų pėsčiomis patirties, jutau visas dėl to padarytų klaidų pasekmes: pirmąją ėjimo savaitę nuolat pykausi su kojų raumenų skausmu, prieš pat kelionę įsigyta nepatogi kuprinė maudė pečius, o dėl specialiai pirktų naujų ir neišbandytų batų, savo pėdas masažuoju iki šiol.
Nors dėl pastarųjų neturėčiau labai skųstis – pas bendrakeleivius mačiau ir daug blogesnių, daugybiniais pleistrais apklijuotų „variantų“. Tačiau kai kojos adaptuojasi prie kasdieninio fizinio krūvio, ėjimu pradedi mėgautis, o kelios dešimtys kilometrų iki kitos nakvynės vietos tampa tik laiko klausimu.
Būtent laikas yra didžiausias turtas Camino de Santiago. Turėjimas jo pakankamai, leidžia negalvoti apie būtiną nueiti atstumą, ilgiau pabūti dėmesio vertose vietose, pajusti tikrą ilgo buvimo kelyje malonumą. Drybsojimas pievoje žiūrint į tolumoje dunksančius kalnus, mėgavimasis kava mažo miestelio aikštėje, lepinimasis popietinės siestos tyla šešėlyje, tai tik keli sustojusių laikrodžio rodyklių privalumai. Todėl neatsikračiau pavydo sutiktiems barzdotiems austrams, iš savo tėvynės į Santjagą einantiems jau ketvirtą mėnesį, kaip ir kitiems bendrakeleiviams, neturėjusiems iš anksto apibrėžtos grįžimo namo datos. Teko matyti ir tokių, kurie grįžti nebenori – pasiekę vandenyno pakrantę, lieka ten kokiam pusmečiui.
Camino einančių žmonių įvairovė – tarsi spalvotų akmenukų mozaika be konkretaus piešinio. Be pertraukos gimtąja kalba čiauškantis italas, įsitikinęs, kad tu privalai jį suprasti. Danas, nuolat besiskundžiantis per dideliu kuprinės svoriu, nors ji pilna nereikalingų daiktų. Diedukas japonas, ėjimo spartumu lenkęs visus ir užkrečiamu lankstymosi pasisveikinant įpročiu ne vienam sukėlęs nugaros skausmus. Korėjietė, kuriai iki ašarų nusibodo visiems kartoti, kad ji ne iš Kinijos.
Lietuvis, kuriam nenusibodo kartoti, kad jis – ne rusas. Kurčnebylys ispanas, Camino einantis jau penktą kartą. Prancūzai, vokiečiai, brazilai, australai, žydai, kanadiečiai, - tarsi iš šalia besisukančio gaublio be jokios tvarkos byranti kultūrų ir charakterių įvairovė. Vienus sutinki tik trumpam ir tik vieną kartą. Kiti tampa palydovais keletui dienų. Su trečiaisiais, kuriuos matai, kartas nuo karto visos kelionės metu, sveikiniesi jau apsikabindamas, kaip su senais bičiuliais.
Profesija, socialinė padėtis nesvarbi. Visų drabužiai ir batai padengti tos pačios spalvos kelio dulkėmis. Vienų vardai įsimenami, kitų neištariami. Pavyzdžiui Kęstutis – neįmenama mįslė, dažniau išeina pasakyti „Kaktus“. O štai Tukušimu Futsujami – pats tas.
Bendravimas su šiais žmonėmis, ypač vakaro pasisėdėjimų metu – būtino malonumo statusą turintis procesas, kurio pradedi ilgėtis ir laukti jau kitos dienos rytą. Tiesa, iki Santjago likus apie 100 km prasidėję klykaujančio jaunimėlio su baltomis kojinėmis ir polietileniniais maišeliais srautai, kiek praretino norą ir jėgas šnektelėti su kiekvienu sutiktuoju.
Nakvynės vietų pasirinkimas didelis – nuo pakrūmės iki viešbučio. Tačiau niekada nesigailėjau rinkdamasis specialiai piligrimams skirtas prieglaudas (Albergue). Jos – trijų rūšių: privačios, municipalinės ir religinių bendrijų. Pastarosiose dviejose už kelis eurus gausi lovą bendroje patalpoje, dušą, sąlygas maistui gaminti, o kartais - vakarienę ir pusryčius. Taip pat, kas svarbiausia, nepakartojamą kompaniją.
Kai kurios iš prieglaudų įsikūrusios tuose pačiuose, kaip ir prieš kelis šimtus metų, pastatuose storomis akmeninėmis sienomis, mielais vidiniais kiemeliais ir atitinkamu interjeru. Po nelengvo ėjimo karštą dieną, gali būti pasitiktas pasiūlant gaivaus vandens ar vaisių. Jei „laimėsi loterijoje“, lovoje gali miegoti ne vienas, o su kandžiojimą praktikuojančiais jautrios sielos vabalėliais, kurių dėka tavo poilsis ir kūnas įgaus išskirtinį pavidalą.
Teko su jais praleisti vieną neužmirštamą naktį, kurios metu šie mažyliai sukėlė masinę keliautojų paniką ir evakuaciją. Bet toks atvejis išimtis, o ne taisyklė. Privatumą mėgstančias asmenybes miegojimas, valgio gaminimas, drabužių skalbimas, taip pat higieninių poreikių tenkinimas kartu su kitais žmonėmis gali kiek nervinti ir šokiruoti. Ne kiekvienas gali nusišypsoti bobutei, tau besiprausiant praveriančiai dušo duris ir palinkinčiai gero vakaro. Ne kiekvienas sugeba nespardyti sienų patekęs į situaciją, kai kartu su kitu „nelaimėliu“ tenka plauti septyniasdešimties vakarieniavusių, o dabar jau saldžiai snaudžiančių, žmonių indus. Tai tikri charakterio tvirtumo išbandymai.
Štai vienas gerai išauklėtas britas ilgai negalėjo atpalaiduoti savo žarnyno sėdėdamas tupykloje ir laukdamas, kol aplink neliks tarptautinės bendruomenės atstovų. Netekęs vilties ir jėgų, jis apgailestaudamas sušuko nuoširdų atsiprašymą reiškiančią frazę, o po to išsiveržęs nedviprasmiškas gausmas privertė ne tik suklusti, bet ir krūptelėti prieglaudos gyventojus.
Kad nekiltų panašių kančių, egoizmą derėtų palikti namuose. Tuomet pasitaikantis kitų knarkimas, prakaito kvapas ar čepsėjimas valgant, bus tik nereikšmingos ir kaulų laužymo jausmo nesukeliančios detalės. O svetimšalio pasiūlymas pasivaišinti jo pagamintu maistu ar išlenkti taurę vyno, pažadins kiek primirštą dėkingumo gyvenimui jausmą.
Po to, kai pirmosios dienos vakare užmigau pakerėtas nuostabių Pirėnų vaizdų, supančių kopiant per kalnus iš Prancūzijos į Ispaniją, iš Camino vietovių gamtovaizdžio pradėjau tikėtis labai daug. Nesakau, kad teko nusivilti. Tačiau normalu, kad nueitame beveik 900 km ilgio kelyje pasitaikė visko.
Buvo ir kelias dienas besitęsiančių nuobodžių lygumų, ir šliaužimo šalia sunkvežimių eismo apkrautų asfalto ruožų. Teko eiti ir per ūžiančius pramoninius rajonus, ir nykiose vietovėse išsibarsčiusius šūdmolio namų kaimus. Neslėpsiu, velniška mintis viską mesti, savo piką buvo pasiekusi bent porą kartų. Tačiau dėl to, kad to nepadariau, buvau apdovanotas galimybe dar ne kartą ramiai grožėtis kalnais, miškais, uolomis, jaukia mažų miestelių ir didinga didelių miestų ar atsiskyrusių vienuolynų senovine architektūra, žaliuojančiais vynuogynais ir geltona spalva švytinčiais iki horizonto nusidriekusiais saulėgrąžų laukais.
Ne kartą valandų valandas teko stebėti, kaip keičiasi minamo kelio spalvos ar po ilgo ėjimo nuošaliomis vietovėmis iš džiaugsmo sušukti, pamačius tolumoje išnyrančius bažnytėlių bokštus. Tad laiko ir vietų paganyti akis bei sielą yra į valias. Ir jokiu būdu negalima sustoti Santjage. Dar kelias dienas einant toliau į Vakarus iki Atlanto, nustebina ne tik išskirtinė ir spalvinga pakrančių vietovių gamta. Gali tekti nusistebėti ir savo emocijomis, po ilgo ėjimo sausuma išvydus vandenyną.
Kaip gi piligrimystė, kuri bent jau teoriškai turėtų įprasminti buvimą šiame kelyje? Camino nužymėtas taip, kad neaplenksi nė vieno pakeliui esančio kryžiaus ar bažnyčios. Tad norintiems lankyti religinius objektus ir melstis, nuobodžiauti nėra kada. Tačiau to nepageidaujančių nesivaikys pikti kunigai su liepsnojančiais deglais ir dygliuotais botagais.
Aš, į religiją žiūrintis gan kritiškai, kelis kartus nuėjau į vakaro pamaldas. Vieną kartą bendrakeleivio juokais apgautas, kad už tai bus duota nemokama vakarienė – parsidaviau kaip cirko Pifas už gabalėlį cukraus. Kitus kartus – smalsumo vedinas. Ypač vienuolynuose. Ir buvau sužavėtas apeigų paprastumo, bergždžios religinės pompastikos nebuvimo, vienuolių giesmių skambesio, gan liberalaus, aišku – pagarbaus, žmonių elgesio bažnyčioje.
Žinoma, teko susitikti ir su neaiškios paskirties religiniais fanatikais. Vieni savo namus buvo apkarstę jiems vieniems suprantamais amuletais, kiti nesėkmingai bandė mane išmokinti smulkinti bulves taip, kad jose liktų daugiau energijos valgant. Tai buvo įdomu pažinimo prasme, tačiau niekaip nepaveikė mano tikėjimo. Kaip sakė vienas dvasininkas, beje, nepalikęs už perpildytos prieglaudos durų nė vieno piligrimo, vaišinęs juos vynu ir leidęs nakvoti net prie altoriaus, - visai nesvarbu, ar nueisi iki Santjago. Svarbu, kad bandai eiti į save. Tad ir šiame piligriminiame kelyje gali ir privalai ieškoti tai, kas svarbu ir reikalinga tik tau pačiam.
