Po kelių minučių pasigirsdavo „mandagus“ kvietimas: „E, ateik čia, man reik pagalbos“.
Po to būdavo viena ir ta pati istorija, tik skirtingom lūpom pasakojama: „Man daba čia staigiai reik išmokt anglų, išvarau pas draugelį po savaitės dirbt, reik gerai kalbėt išmokt, o tai nekertu aš tos kalbos išvis, a gali pasakyt, ką čia geriau nusipirkt? Kaip tai neišmoksiu gerai kalbėt per savaitę? Šita netiks, per daug puslapių, a plonesnių nėr? Kas čia per biblioteka, pyp, kad negali nusipirkt, ko nori?“
Taip ir išplasnodavo, radę kažką tinkamo ar neradę, palikę ore tvyrantį alaus ir prakaito tvaiką. Ir mane, su ramybės neduodančiais klausimais – kur gi jie pasideda toje Anglijoje? Kas tokius ten priima į darbą?
Tik štai, vieną dieną likimas iškrėtė pokštą, ėmiau ir atsidūriau šalyje, į kurią kažkada sakiau, jog dirbti tikrai nevažiuosiu (oi, nespjaukit į šulinį..). Ir dar tokiam Dievo užmirštam, bet lietuvių užkariautam užkampy, kad niekam nelinkiu čia atsidurti.
Taip taip, senutėlė Anglija, Linkolnšyro grafystė, fabrikų „rojus“. Ir ne tik fabrikų, bet ir lietuvių. Jau pirmą vakarą supratau, kad į mano klausimus atsakyta, kad ne tik sužinojau, kur pasideda visa ta treninguotoji fauna, bet ir teks iš arčiau susipažinti su jų gyvenimo būdu, nes panašu, jog teks būti ir kaimynais, ir bendradarbiais (o, siaube).
Taip prasidėjo mano beveik metus truksiančios savanoriškos tremties dienos Anglijos vidury pasislėpusiame lietuviškame kaime. Galbūt nederėtų 70 000 gyventojų turinčios gyvenvietės vadinti kaimu, bet miestu pavadinti neapsiverčia liežuvis, nes čia visi viską vieni apie kitus žino, paskalos klesti, išėjus pasivaikščioti sutinki vis tuos pačius veidus. Gal nederėtų sakyti „lietuviško kaimo“, bet kaip gali sakyti „angliško“, jei gatvėje anglų kalbą išgirsti kur kas rečiau, negu gimtąją lietuvių. Aišku, tikrieji šeimininkai anglai niekur nedingo, tik išsikraustė į priemiesčius, į gražius ir tvarkingus rajonus, kur lietuviui išsinuomot namą už minimalią fabrikinę algą tolygu nusipirkt butą Lietuvoje už lietuvišką minimumą.
Apšnerkštas centras liko emigrantams: lietuviams, lenkams ir taip vadinamiems babajams (iš įvairiausių šalių susirinkusiems musulmonams). Pastarieji gyvena turbūt geriausiai iš visų emigrantų, dėl įvairių lengvatų savo laiku gavę namus, dabar juos gali nuomoti lietuviams, didžioji dalis turi savo verslą ir tik retą išvysi dirbant fabrike. Lenkai namų nenuomoja, bet dalis taip pat turi savo verslą. Lietuviai neturi nieko, nuomojasi sukiužusius, pelėsių pilnus, be baldų namus iš babajų, moka per savaitę tiek, kiek Lietuvoje mokėdavo už tvarkingą butą per mėnesį ir rašo likusiems Tėvynėje giminaičiams, kaip jie gerai gyvena ir kokia duobė toje Lietuvoje.
Pamiršta pasakyti, su kiek žmonių turi dalintis tą namą, kad sugebėtų susimokėti visus mokesčius. Kad apstatytų tuštutėlius namus, baldus dažniausiai susirenka iš gatvės, nes naujų kainos neįkandamos, juk geriau miegot su kažkieno paliktom blakėm nei ant grindų. Dėl to klesti ir daiktų iš antrų rankų parduotuvės.
Minimumas ir Anglijoje yra minimumas, dėl to jis ir yra vadinamas minimumu, nes gali išgyventi, bet ne gyventi. Tiesa, gali sau leisti truputį daugiau nei Lietuvoje, bet tik truputį. Sudėjus visus emigracijos pliusus ir minusus, tas truputis nebetenka prasmės. Aišku, ne visiems. Gali pasirodyti, jog labai neigiamai viską nupiešiau, bet taip yra. Nesakau, kad visur. Bet šitam lietuviškam kaime Anglijos vidury taip yra. Kitų darbo vietų, išskyrus fabrikus, nėra.
Tobulėjimui vietos nėra. Didesniems atlyginimams vietos nėra. Bet vis tiek žmonės važiuoja čia, tėvai kviečiasi vaikus, vaikai – tėvus, seserys – brolius ir t.t. Nesibaigiantis plūsmas, kiekvieną savaitę kažkas išlipa iš mikroautobuso arba iš lėktuvo ir kojomis paliečia šitą „auksinę“ žemę. Galvoja, kad čia bus lengviau.
Būnant čia, sutikau daugybę žmonių. Visus juos galiu suskirstyti į kelias grupes:
1) Treninguotieji. Lietuvių ir lenkų atstovai. Retas kuris dirba, nors jei ir dirba, vienam darbe ilgai neišsilaiko, nes pirmadieniais dažniausiai neturi jėgų keltis 4 val. ryto ir pėdinti į fabriką, visgi savaitgalis buvo triukšmingas. Bet nedarbas jiems netrukdo, susigalvoja savo „verslų“, vieniems ilgiau sekasi, kitiems trumpiau, bet dažniausiai viskas baigiasi angliško teismo procesu. Kaip ir Lietuvoje kartais vienas treninguotojų klanas kažkuo nepasidalina su kitu, tada kas nors randamas kokioje pamiškėje be gyvybės ženklų (visai neseniai panašus atvejis, nutikęs mūsų lietuviškajame kaime Anglijos vidury, buvo plačiai aprašytas). Dažnai konfliktai tiesiog pasibaigia mėlynėmis ir praskeltom lūpom.
2) Bobos. Pletkų nešiotojos, per vidutinį amžių perkopusios, pagiežingos ir atgrasios, neretai pasileidusios moteriškos lyties atstovės. Tiek lietuvės, tiek lenkės, tiek portugalės. Pragyvenusios po keletą metų Anglijoje, reta sugeba pas darbdavį pasiprašyti atostogų (tiek daug žodžių dar neišmoko). Užtat bet kada gali tave apdrabstyti purvais, jei kažkuo nepatikai. Tiesa, pasitaiko subobėjusių jaunų merginų, skirtumas tik tas, kad kalbą moka geriau, bet mandagaus elgesio ir gero tono tėvai, matyt, išmokyti neturėjo laiko.
3) Neapsisprendusieji. Dažniausiai jauni žmonės, puikiai suvokiantys, kad gyvena siaubingoje vietoje ir dirba savęs nevertą darbą, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių priversti ilgiau ar trumpiau apsistoti šioje vietoje. Dažniausiai norintys užsidirbti vienam ar kitam dalykui ir stipriai taupantys, nes be griežto taupymo režimo užsidirbti ir parsivežti nepavyks nieko (vis gi čia Anglija, o ne Norvegija). Dažniausiai turintys neblogą išsilavinimą, valią ir suvokimą, ko nori iš gyvenimo, tik dar nesupratę, kaip tai pasiekti. Beveik visi atostogas leidžia gimtinėje ir svajoja, kaip po metų kitų ten grįš.
4) Tie, kurių man gaila. Visi, kas gali ir sugeba daugiau, bet pasmerkia save tokiam gyvenimui ir darbui fabrike ilgus metus vien dėl pinigų (kurių tik truputį daugiau) ir dėl prikimšto skrandžio (nuo ko greit taps panašūs į rubuilius anglus, nes maistas nors pigesnis, bet siaubingos kokybės ir energetiškai nevertingas). Galbūt kartas taip susiklosto gyvenimas, bet norėčiau visiems palinkėti nepalaidoti savo svajonių ir nepasiduoti.
P.S. Per buvimo čia laiką, apkeliavau daug Anglijos miestų ir miestelių, turiu draugų emigrantų, kurie gyvena ir dirba Anglijoje visai kitokiomis sąlygomis. Niekur nepamačiau nieko panašaus į šitą vietą. Viskas, kas čia aprašyta, išskirtinai egzistuoja tik šiame lietuviškame kaime Anglijos vidury. Galėčiau dar daug papasakoti apie vieno išskirtinai lietuviško fabriko darbo ypatumus šiame lietuviškame Anglijos kaime, bet čia jau atskiro rašinio tema.