Tuo rinkdama medžiagą straipsniui „Versmės“ leidyklos rengiamai monografijai „Aukštadvaris“ miestelyje domėjausi lydima seniūnijos seniūnės Jadvygos Dzencevičienės.
Savo krašto patriotai
Kas tie naujakuriai? Tik tie, kurie atsikelia gyventi iš toli, ar visi, kurie pasistato naujus namus gyventi ar tik vasaroti? Pasak Aukštadvario seniūnės, gyventi ir vasaroti seniūnijoje dažniausiai kuriasi žmonės, kurių tėvai ar seneliai buvo susiję su šia vietove. Tik juos seniūnė laiko ne naujakuriais, o savo krašto patriotais.
Aukštadvaryje, greta Albinos ir Genriko Bušauskų sodybos sau būstus įsirengė ir dvi vyresniosios dukros: Jolita ir Asta su šeimomis. Pirmi, jau 2011m. birželį čia įsikūrė Jolita ir Gintaras Daunoravičiai.
„Čia žmona dirba, gyvena jos tėvukai, padedantys auginti vaikus. Šiems sąlygos puikios: darželis vietoj, namuose - kiemas, gamta. Aš - iš Trakų, šis rajonas man mielas“, - sakė G. Daunoravičius.
Jaunos šeimos nutarė bendromis jėgomis iš uošvių ūkinių pastatų įsirengti namą. Vanduo, elektra buvo atvesti. Sienas išgriovė, paliko tik blokus, pailgino pastatą. Projektą braižė patys, tik derino su architekte. Ši pasiūlė įsirengti stoglangius. Abi šeimos turi po 106 m 3 gyvenamojo ploto: po 3 miegamuosius, svetainę, virtuvę.
Abu Bušauskų žentai yra kariškiai, dažnai vyksta į misijas, bet senai įsiliejo į Aukštadvario bendruomenę: žaidžia krepšinį už miestelį, priklauso transporto klubui, dalyvauja renginiuose.
Greta vyro tėvų
Norberta ir Leonardas Zabarauskai Aukštadvaryje apsigyveno tarsi nepastebimai. Norbertos tėveliai, kauniečiai, čia nusipirko sklypą, nutarę pagyventi vasaromis, jie atsikraustė iš paskos.
„Kaune pardavėme butus, Aukštadvaryje nutarėm imtis verslo. Kol sekėsi, sukomės, vėliau įsidarbinome valdiškuose darbuose“, - pasakojo N. Zabarauskienė. Moteris sakė, kad jų šeima greitai prigijo Aukštadvaryje – jiems nebuvo sunku, čia vyro tėviškė. Tiesa, negalima sakyti, kad jie grįžo gyventi į tėviškę – įsigijo kitą sodybą kitoje vietoje, įsirengė kitą būstą.
„Privalumai – graži gamta, draugiški žmonės, greta vyro tėvai. Kai atsikraustai iš daugiabučių, kur niekas nieko nepažįsta ir nebendrauja, gyveni kitaip. Ir pragyventi pigiau, namą apšiltini, pasikūreni. Prie namų yra savo daržas, ekologiškos daržovės, kokių nenupirksi, žinai, ką valgai“, - sakė Norberta.
Šeima kurtis Aukštadvaryje pradėjo nuo ūkinio pastato, kuriame įsirengė gyvenamą namą.
Vaikaitis ir dėdė - šalimai
Edvardas Makšeckas su šeima apsigyveno senelių sodyboje prieš 13 metų. Atsikraustę iš Alytaus senelių mokytojų Kazimieros ir Alfonso Batučių statytame name įsirengė tualetus, dušą, atliko kosmetinį remontą. Turi nedidelį daržą, šiltnamį, kuriuose augina būtiniausias daržoves.
Pasak Edvardo, gyvenimas miestelyje turi privalumų: yra kiemas, daug erdvės, graži gamta, arti ežeras. Patogi infrastruktūra: vietoje ambulatorija, mokykla, vaikų darželis. Tačiau darbo vietų beveik nėra. Padienio darbo rasi, bet, norint dirbti pagal specialybę, tenka važinėti. Žmona Eglė nedirba, augina tris vaikučius.
Nors Edvardas 7 val. ryto išvažiuoja į darbą, o grįžta 7 val. vakaro, yra bendruomenės tarybos narys. Padeda rengti bendruomeninius projektus, pildyti paraiškas. Jis pastebi, kad nors gyventi miestelyje pigiau negu mieste, norinčių kasdien po 2 valandas skirti kelionei į darbą ir iš jo maža. Edvardui toks gyvenimo būdas tinka.
Greta Edvardo dėdė Gintaras Batutis rekonstruoja ūkinį pastatą į gyvenamąjį namą, tikisi čia gyventi. G. Batutis užaugo Aukštadvaryje, baigęs Lietuvos edukologijos universitetą, 10 metų gyveno sostinėje, antra tiek gyvena Alytuje.
Skrebės kvartalas
Labiausia Aukštadvaris plečiasi į miestelio šiaurinę Skrebės kvartalo pusę. Prie pat miškelio jame gyvena arba laisvalaikį leidžia žymūs Lietuvos mokslininkai ir verslininkai.
Nuo Aukštadvario kilęs prof. Mečislovas Randamanskas ir verslininkas ekonomistas Tadas Ziminskas namus statėsi galvodami apie tėvukus, kad senatvėje jie turėtų būstą su patogumais miestelyje. Jų kaimynas habil. dr. Rimantas Žiemelis grynas žemaitis nuo Kretingos Salantų, ieškojo gražios patogios vietos.
Septintą dešimtį įpusėjęs Mečislovas savęs Aukštadvaryje niekada nelaikė naujakuriu. Ir studijuodamas KTU, ir dirbdamas universiteto dėstytoju, prorektoriumi kas savaitę ar dvi važiuodavo į Aukštadvarį - traukė gimtinė.
„Kauniečiu niekad nesijaučiau. Kai ieškojau vietos sodybai, iškart žinojau, kad nenoriu gyventi vienas prie ežero ar miško. Man reikėjo žmonių šalia ir kartu gamtos. Dabar nesu užkampyje, žiemą privažiuoti į sodybą nekyla problemų, greta gyvena žmonės, su kuriais puikiai sutariu, bet kurių, kai nenoriu, galiu nematyti. Yra ir sąlytis su gamta – ežeras, miškai. Čia vaikaičiai dūksta“, - gyvenimo Aukštadvaryje privalumus vardino prof. M. Randamanskas, besidžiaugdamas, kad jaučia gimtinės šaknis ir 3 - 4 dienas per savaitę gali sau leisti būti joje, kad dukros nenori gyventi užsienyje. Jam su žmona Onute Aukštadvario gamta patinka visais metų laikais. Sėda ant dviračio, keturračio ar motociklo ir važiuoja į miškus grybauti ar šiaip pasidairyti. Prof. Mečislovas kartais išsiruošia medžioti ar stebėti gamtą.
Profesorius už įprotį kažko ieškoti, siekti, kasdien mankštintis, skaityti knygas yra dėkingas Aukštadvario mokytojams. Jis daug kartų rėmė miestelio šventes. Jo iniciatyva padaryta daug gerų darbų: pastatyti paminkliniai akmenys miestelio mokytojams vidurinės mokyklos 90-čio proga ir Aukštadvario miestelio privilegijos suteikimo 440-tųjų metinių proga 2009-aisiais.
Poreikiai ir darbai
Aukštadvario seniūne J.Dzencevičienė pastebėjo, kad tik vasarojančiųjų ir pastoviai gyvenančiųjų naujakurių elgesys ir poreikiai yra gana skirtingi. Miestiečiai nori didesnių patogumų, geresnės infrastruktūros, atvykusiųjų iš gretimų kaimų paprastai norai būna kuklesni. Vasaroti būriais į kaimo turizmo sodybas atvykstantieji dažnai kelia triukšmą aplinkiniams gyventojams, poilsiaujantieji savo sodybose paprastai taip nesielgia.
J.Dzencevičienė sakė, kad naujakuriai dažnai remia seniūnijos sumanymus. Ji stengiasi užmegzti kontaktus, sako, jeigu gyvenate šiame krašte, jo gražioje gamtoje, kvėpuojate seniūnijos oru, nenusisukite nuo seniūnijos gyventojų. Į šį prašymą dažnai atsakoma teigiamai. Ir pažėrė pavyzdžių: seniūnija vykdė LNK televizijos projektą „Auksinė širdis“, pagal kurį daugiavaikei Rūtos ir Dano Narbutų šeimai suremontavo seną, senelių padovanotą trobelę. Seniūnė pirmiausiai paramos kreipėsi į Vladimirą Orechovą ir Piotrą Vojeko, kurie Aukštadvario seniūnijos Nikronių kaime turi savo sodybas. Prisidėjo ir kiti kraštiečiai: Tadas Ziminskas, Viačislavas Glebus, Viačislavas Zdanavičius, Saulius Vilutis.
Kraštietis Tadas Ziminskas dovanojo Aukštadvario šarvojimo salei įrangą, kiliminę dangą, užuolaidas, jo lėšomis pastatyti miestelio riboženkliai su herbu. Tadas parėmė Aukštadvario krepšinio komandą, vaikų ir jaunimo pučiamųjų orkestro kelionę į Lenkiją. Jo sodyba 2011m. Trakų rajono savivaldybės organizuotame konkurse pripažinta viena gražiausių rajone.
Ryšio ieškoma atkakliai
„Naujakuriai stengiasi gražinti savo aplinką. Nikronių kaimas dėl to naujakurių kartais vadinamas Vilniaus ir Kauno priemiesčiu, ne viena naujakurio sodyba pripažinta gražiausia seniūnijoje. Kai žmonės tvarkosi, gražėja kaimai, miestelis“, - sakė seniūnė šiek tiek apgailestaudama, kad dabar seniūnijoje perkantys ar statantys būstus žmonės be jos sutvarko dokumentus, tad užmegzti kontaktus yra sunkiau. Dažnai tik iškilus problemoms (apvogė, šunys landžioja), atsiliepia, prašo padėti.
Ji labai džiaugiasi naujakuriais, kurie atsikraustę jaučia poreikį prisistatyti, pasidalinti savo planais. Pavyzdžiui, Aukštadvario seniūnijos Paberžės kaime įsikūrė jauna Juodėnų šeima, kurios galva yra kompiuterių specialistas, dirba namuose, augina du mažamečius vaikus, turi baidarių verslą. Į Ūbiškes grįžo Suchockų anūkas – Eligija ir Saulius Suchockai, užsiveisė ožkų, sūrius spaudžia.
Yra ir nemalonių pavyzdžių. Aukštadvario seniūnijos Krunio kaime turizmo sodybą įkūrusi Galina jau antrus metus organizuoja trankios muzikos festivalį, pakraupinusį kaimo žmones.
Naujakuriai pastebi seniūnės dėmesingumą. Kad žmonės daugiau bendrautų, kaimynus pažinotų organizuojamos gatvės, kaimo šventės. Yra galimybė kaimo žmonėms pabendrauti, padainuoti, save parodyti ir į kitus pasižiūrėti.
Ne tik paukščiai grįžta į savo lizdus
Su Aukštadvario seniūne, prof. M. Randamansku, hab.dr R. Žiemeliu ir T. Ziminsku svarstėme, kas lemia, kad vieni iš naujakurių gyvena atsitvėrę nuo aplinkinių, o kiti tampa puikiais vietinių gyventojų ir seniūnijos pagalbininkais? Kilusiems iš šių kraštų ar tiems tikriesiems naujakuriams lengviau rasti ryšių su vietos bendruomene?
„Klebonas paprašė padėti bažnyčioje įvesti šildymą, finansavau. Jei seniūnė paprašo ką nors padaryti šiam kraštui, miesteliui, mielai padarau – matydamas jos pastangas negalėčiau atsakyti“, - sakė prof. M. Randamanskas.
„Kadangi visos šaknys čia, tėvai buvo žinomi, tai įpareigoja dvigubai-trigubai pasitempti ir kitus paremti. Su vietos valdžia geri santykiai, matome jų pastangas, kiek galime, padedame“, - ištarė T.Ziminskas, pastebėjęs, kad naujų draugų neatsiranda: bičiuliai, kraštiečiai, su kuriais praleista jaunystė, labai svarbūs. Ne tik paukščiai grįžta į savo lizdus.
Jų kaimynas ir kolega hab.dr R. Žiemelis pastebėjo, kad padėti Aukštadvario seniūnijai bičiulius gali skatinti ne tik vidinis noras, poreikis, bet ir vadinamas „unoras“ – juk juos čia visi žino.
Tik klausimu, ar įsivaizduoja savo senatvę čia, pašnekovai nebuvo tikri. Kai sušlubuoja sveikata, prireikia įvairesnių paslaugų. Be to, norint, kad aplinka būtų graži, tvarkinga, reikia daug dirbti, o talkininkų rasti nėra lengva.
„Gal būtų galima sukurti gerą bazę su reikiama infrastruktūra, kad Aukštadvario žmonės senatvėje galėtų čia praleisti turiningai laiką – apie tai reikėtų susimąstyti“, - ištarė veiklūs naujakuriai. Dėl darbo vietų stygiaus jie nėra pesimistai: žmogus pats gali jų sukurti.
Aukštadavio seniūnė ir naujakuriai miestelio perspektyvą mato vienodai – kurortinis statusas. Sąlygos tai leidžia: pats kūrėjas šiai vietovei dovanojo išskirtinai gražią gamtą ir ežerus, reikia išpildyti kitus reikalavimus.
--
„Europos istorijų parkas“ ir DELFI skelbia konkursą „Geriausios Europos istorijos“. Visi rašantys, fotografuojantys ir filmuojantys kviečiami siųsti savo istorijas ir laimėti puikius prizus. Galimos darbų temos: „Modernus kaimas“, „Vartotojų teisės“, „Ekologiška ekonomika“, „Mokslo ir kultūros šviesuliai“.
Darbus siųskite el. paštu: pilieciai@delfi.lt iki 2012 m. sausio 31 d. Į konkursą galima siųsti tik dar jokiose kitose žiniasklaidos priemonėse nepublikuotus darbus.
Atrinkti darbai taip pat bus publikuojami DELFI Piliečio rubrikoje ir atviroje informacinėje platformoje www.europosistorijos.lt.
Visi atsiųsti Jūsų darbai dalyvaus Geriausių istorijų rinkimuose, kurie vyks DELFI portale vasario 6 – 10 d. Balsavimo metu bus išrinkti keturių geriausių darbų autoriai, kurie vėliau bus apdovanoti nešiojamaisiais kompiuteriais.