Iš kur atsiranda maži šuniukai?
a) Išsirita iš kiaušinio. b) Iš nuotekų vamzdžio. c) Atneša gandrai. Ko bijo visi maži ir dideli šuniukai? a) Katinų. b) Sanitarinės tarnybos- „Grinda“. c) Ilgų šėlionių lauke.
O dabar pasitikrink! Aš esu gražiausia pasaulyje kalytė, penktą valandą ryto ištraukta iš nuotėkų vamzdžių ir per klaidą atsidūrusi „Grindoje“.
Nors esu visai mažytė, man maždaug pusantro mėnesio, jau turiu savo paslapčių, kurių išduoti Jums neketinu. Pavyzdžiui to, kaip aš patekau į nuotėkų vamzdį... Pasakysiu tik tiek, kad patekau ne savo noru, o ten patekus garsiai verkiau, nes norėjau ištrūkti. Ten buvo šalta, šlapia ir tamsu. Verkiau ilgai ir gailiai, kol pagaliau mane išgirdo!
Buvo taip tamsu, kad mane girdėję žmonės net nesuprato, kur aš esu, todėl į pagalbą pasikvietė policiją. Na, policininkai pratę prie rimtų darbų, nuo jų nieko nenuslėpsi, todėl greit mane surado. Ir kaip aš džiaugiausi pagaliau iš ten ištrūkus! Norėjau pabučiuot ir žmones, kurie mane išgirdo ir policininkus, kurie mane ištraukė, bet nespėjau...
Vietoj šilto pienuko ir minkštų patalų atsidūriau dar baisesnėje vietoje nei buvau prieš tai- šaltoje “Grindos” dėžėje. O ne! Tik nepagalvokite, ten aš atsiradau visai netyčia... Žmonės išgirdę mano verkimą naktyje, pasakė, kad negali manęs priglausti, nes turi didelį šunį, kuris greičiausiai mane suvalgytų. Tad policininkai pasiūlė mane nuvežti į „prieglaudą“ dirbančią visą parą. Gal nežinojo, o gal pamiršo paminėti, kad toji „prieglauda“ -tai nemylimų keturkojų „šiukšlynas“. Vyresni šuniukai patekę čia, dažniausiai nusiunčiami į „Vaivorykštės šalį“, nes per trumpą laiką nespėja sulaukti šeimininkų, o mažieji iškeliauja ten patys, nes pasigauna kokią sunkią ir nedraugišką ligą. Pasveikti čia sąlygų irgi nėra, nes niekam nerūpi, kad ištrūktum, kad būtum vienas iš nedaugelio laimingųjų. O aš buvau laiminga. Didžiausio stebuklo dėka aš ištrūkau!
Po šaltos nakties su pirmaisiais saulės spinduliukais mane pastebėjo atsitiktinai į „Grindą“ užsukusi geroji moteris, dar kitaip- šuniukų gelbėtoja. Ji nieko nelaukus pastvėrė mane ir nespėjau net atsitokėti kai rūkome į tolį nuo tų šaltų betono sienų. Dar spėjau numigti, o jau atsikėlusi sužinojau naujieną, kad turiu globėją, „SOS gyvūnų“ savanorės mamą – tetą Astą, ir galėsiu pas ją svečiuotis, kol atsiras žmonės ieškantys būtent manęs- gražiausios pasaulyje kalytės.
Beje, mano vardas Feda! Tik neapsigauk, nors ir esu panaši į naminį šešką, aš esu kalytė Feda - pašėlusi, linksma ir draugiška. Ieškau vietelės Tavo namuose, o dar labiau Tavęs, mano būsimas šeimininke. Kol kas dar esu vaikas, o užaugusi būsiu vis tiek maža trumpakojė Tavo draugė, todėl didelis lauko voljeras man nereikalingas. Mano svajonių namai- jaukus ir šiltas kampelis, arba Tavo keliai... Arba Tavo lova... Manau, kad vienas kitą išmokytume daug gražių dalykų: Tu mane- palikinėti balutes tik lauke, o aš tave... Aš tiesiog Tau parodyčiau, kas yra tikra draugystė iki „grabo lentos“!
