Nežinau, gal kas netiki manimi ir šypsosi skaitydami šią istoriją, bet aš dar nemoku. Nei šypsotis, nei vizginti uodegėlės... Ir visai ne dėl amžiaus, galbūt todėl, kad nebuvo dėl ko: nei vieno įvykio, kuris mane pradžiugintų. Viena, ko jau išmokau pati, kad žmonės yra nenuspėjami, todėl ir aš nežinodama, kada į mane tiesiama ranka nori nuskriausti, o kada paglostyti, kartais pagąsdinu ir rodau savo dar tik pradedančius augti dantukus.
Neaišku kokiu būdu, aš pakliuvau pas valkatas. Girdėjau kalbant, kad pasitaiko tokių istorijų, bet dažniausiai jie mus parduoda ir tiek. Nors gavom ir bendrą benamio dalią, šie valkatos nebuvo man draugiški: jie tyčiojosi iš manęs, laistė pienu, stumdė, mėtė, tampė už kojyčių ir garsiai kvatojo. Jie buvo gal šimtą kartų didesni už mane, tad kaip galėjau apsigint viena ir beveik be dantukų? Aš tik sukaupiau visas jėgas, kad atsilaikyti ir laukiau, kada visa tai pasibaigs.
Pro šalį ėjęs vyras negalėjo patikėti, kad valkatos taip negražiai elgiasi su neseniai pasaulį išvydusia kalyte ir išprašė, kad mane atiduotų, žinoma, už pinigus. Deja, gelbėtojas pasilikti manęs negalėjo, o kur dėti išpirktą grobį nežinojo, tad nuvežė i „Grindą“. „Tik ne ten!“- šaukiau visą kelią, nes jau teko girdėti, kokios baisybės dedasi už tų sienų. Bet kai iš ten netrukus mane laikinai priglaudė viena mergina, supratau, kad mano gyvenimas gali pakrypti į linksmesnę pusę. Dar po poros dienų atsiradau pas „SOS gyvūnų“ savanorės mamą Astą. Bet čia aš negyvensiu, čia tik mano laikinas saugus prieglobstis, kur turiu kantriai laukti...
Kas kartą laukti kol pasipildys mano dubenėlis, laukti, kol globėja atsitūps ir aš galėsiu užsiropšti jai ant kelių, laukti kol mano pliušinis triušis bus pasirengęs su manimi grumtis, laukti kol bus išvalytos aplinkui mano pačios pridarytos balutės, kad nebelipčiau į jas. Ir laukti svarbiausio... Visa ko stipriausiai užvis aš laukiu - tai šeimininkų! Žmonių, kuriais aš vis dar šiek tiek nepasitikiu, bet trokštu padaryti laimingais. Tiek kovojus, aš noriu pagaliau pasijusti saugi ir reikalinga.
Ir žinokit: jau pradedu vizginti uodegą. Tiesa, tik miegodama ir labai nežymiai. Gal Tu, būsimas šeimininke, išmokysi mane nebijot džiaugtis ir atsibudus?
Dėl mažylės Medutės kreipkitės į globėją Astą 8 614 69186 arba Godą 8 609 72665 (Vilniuje)!
