Martelė labai gražiai atsidėkojo už tai, kad ją kartu su mažyliais pasiėmėme iš „Grindos“: apsigyvenusi Ilonos sodyboje ji nė nesudvejojusi priglaudė aštuonis svetimus, dar neatsimerkusius našlaitėlius – ir išaugino juos kaip savus.
Sodyboje Martai ir jos mažyliams draugiją palaikę ir asmeninį voljerą sumeistravę savanoriai jau po pirmųjų pažinties valandėlių negailėjo gražių žodžių apie šunytę – jos švelnumas paperka. Po nakties radę ją džiugiai vizgančią kitoje voljero pusėje neatsistebėjo jos supratingumu ir prieraišumu: po daugybės pokyčių, užgriuvusių Martą per vieną dieną (narvą pakeitęs aukštas dangus, 8 įvaikiai, neaptverta sodyba ir svetimi žmonės), ji nė nesiruošė bėgti. „Supratom, kad nereikia uždarinėt jos į voljerą. Atrodo, lyg kalytė žinotų, kad čia jai viskas bus gerai, kad nereikia niekur bėgti, kad aplinkui besisukiojančių katinų skriaust negalima, kad vaikus, kiek jų bebūtų, augint reikia...“ – gyrė Martą Ilona.
Išpopintas ir numylėtas Martos vienuoliktukas netruko sužavėti daugybę žmonių ir atsisveikinę su rūpestingąja mama šunyčiai iškeliavo į savus namus. Tuomet Martelė iš sodybos persikraustė į „SOS gyvūnų“ prieglaudą ir greit įsiliejo į likimo draugų būrį: draugauja ji su visais žmonėmis, su visais lojančiais ir miaukiančiais keturkojais.
Gražiai marginto kailio Martelė negaišo ir greit užsiaugino apvalumus: dabar jau nebe stirnele, o meškute ją tenka vadint. Tačiau net ir pasunkėjęs užpakalis netrukdė Martai ir toliau intensyviai demonstruoti savo talento: vos užsimaniusi ji peršokdavo bet kokią tvorą. Peršokdavo, apibėgdavo ratelį ir – op – vėl prieglaudėlės kieme, lyg niekur nieko. Savanorės net meiliai Martelę neatpažintu skraidančiu objektu pradėjo vadinti. Vis dėlto pastaruoju metu Marta metė šitą savo užsiėmimą ir mielai lieka voljere – gal dėl Mopso?
Švelnioji Marta tikrai labai brangina laisvę, bet žmogų – labiau. Tik ir taikos palįst po ranka, paglostymą nugvelbt. Vizga, maskatuojas, šypso glostoma, šukuojama. Ir meiliai į akis žiūrėdama prašo: „Na, gal dar truputį? Va, šitą paausį?“
Stebina tai, kad Martelė savy sutalpina ir stiprų norą būti nepriklausoma, ir begalinį prieraišumą. Dar labiau stebina jos meilė žmogui, kai žinai, kokie bailūs ir nepatiklūs buvo Martelės broliai ir sesutės, „Grindos“ sugauti tuose pat soduose ir vėliau įsikūrę pas mus.
Truputį liūdna, kad išmintingoji ir draugingoji Marta jau beveik dvejus metus gyvena pas mus vis nesulaukdama Savo Žmogaus, kuriam geriausiu ir ištikimiausiu draugu būtų.
Martai ketveri, ji paskiepyta ir sterilizuota. Gyvena Marta „SOS gyvūnų“ prieglaudoje Minsko pl. 33A, o daugiau apie ją sužinosite paskambinę telefonais +370 683 39826 arba +370 677 34002.
