Ji mums pasakojo, kad kiekvienas mažas šuniukas turi norėti tapti ypatinguoju, o tokiu galima tapti tik tada, kai randi šeimininką. Nežinau, ar aš norėjau tokiu būti. Man buvo smagu žaisti su broliais
ir sesėm, man patiko miegoti prisiglaudus prie mamytės šono ir klausytis kaip raminančiai plaka jos širdis.
Taip kartą tyliai besnaudžiant, mama bakstelėjo mane su šlapia nosim ir tarė: „Kelkis! Nagi, paskubėk, tavęs atėjo! Šiandien tu ypatingas...“ Nespėjau net atsisveikinti ir tapau Bartu. Į mane
žvelgė ir šypsojosi didelės dviejų žmonių akys. Aš irgi pabandžiau nusišypsoti, juk tapau ypatingu, o ypatingieji turi elgtis kaip nors nepaprastai! Kartu su gražių žmonių porele apsigyvenome dar niekad man nematytame bute. Teisybę mama sakė, kad kažkada turi viskas pasikeisti.
Nuo pat pradžių supratau, kad naujas gyvenimas man patinka! Aš turėjau savo žaisliukų kolekciją ir pirmą kartą paragavau pašteto, aš nuolat šokinėjau (ant žemės, ant lovų, o tada vėl ant žemės), aš kartais lodavau ir žaisdavau vagį, tada mane bardavo, o aš atsiprašinėdavau, o tada vėl žaisdavau tą patį...
Aš linksmindavau savo šeimininkus ir klausiausi, kai jie man pasakodavo, stodavausi ant dviejų kojyčių ir mėgdžiojau juos. Aš mokėdavau padaryti taip, kad jie garsiai juoktųsi. Aš tiesiog nėriausi iš kailio dėl dviejų stebuklingų žodžių: „šaunuolis, Bartai!“. Kai jie pavargdavo, aš drausmingai gulėdavau, kad tik jiems įtikčiau. Kai jie eidavo miegoti, aš irgi išeidavau – į sargybą prie durų, aš niekam neleisčiau nuskriausti savo brangiausių šeimininkų.
Bet viskas pasikeičia... Man taip ir nepasakė, kodėl aš tapau netinkamas. Ne, manęs nepaleido į gatvę, nepasislėpė ir neliepė ieškoti. Mano šeimininkai tiesiog iškeliavo. Tą rytą jie pabudo anksti,
susikrovė visus daiktus, paglostė mane, paspaudė man leteną, aš palydėjau juos iki durų... Ir jie nebegrįžo.
Aš laukiau jų iki vakaro, nekantravau, norėjau būti kuo arčiau, kai jie grįš, todėl visus savo daiktelius persinešiau prie durų, ten, kur mačiau juos paskutinį kartą. Aš laukiau jų visą naktį ir kitą dieną, o tada vėl naktį. Jie nesugrįžo...
Dabar aš gyvenu prieglaudoje, drauge su kitais beglobiais gyvūnėliais ir vis prisimenu mamos žodžius „kažkada viskas turi pasikeisti“... Gal ir gerai? Čia sužinojau naują nuostabų dalyką, kad gyvūnas gali tapti ypatinguoju ir antrą kartą! Aš dar tikiu, kad kažkur egzistuoja šeimininkas, kuris ieško būtent manęs – atsidavusio, ištikimo ir vis dar lengvai pralinksminamo ypatingojo Barto.
