Pati su tuo susidūriau, nes nuo šių metų teko ieškotis darbo. O buvo taip: kadangi turiu universitetinį išsimokslinimą ir pakankamai daug žinių bei noriu dirbti, o ne prašyti pašalpos, intensyviai ieškojau darbo. Užsiregistravau Darbo biržoje (kuri per visą laiką man nieko ir nepasiūlė), užsiregistravau daugumoje internetinių svetainių: cvbanke.lt, cv.lt ir kt. Toliau pati skaičiau kiekvieną dieną atnaujinamus skelbimus ir siunčiau CV, skambinau, ėjau į pokalbius.

Nuėjau į kelis pokalbius, noriu papasakoti apie vieną iš jų: pakvietė mane į pokalbį administratorės darbui vienoje įstaigoje, kuri organizuoja mokymus (svarbu paminėti, kad prieš tai dalyvavau atrankoje didelėje draudimo kompanijoje, kuri buvo iš trijų etapų).

Taigi, ateinu į pokalbį, sužinojusi pagrindinę informaciją apie įmonę (joje, be lektorių, dirba 5 žmonės). Taigi įmonė maža. Pokalbio metu buvo paprašyta, kad kalbėčiau vokiškai, rusiškai ir angliškai. Nustebau, kad administratorei tiek reikia, na, bet galvoju, juk aš galiu, tai kokios problemos.

Po to buvo kuriamos įvairios situacijos ir aš turėjau surasti sprendimus. Dar kalba vyko apie automobilį, vairavimo įgūdžius. Na, kadangi mačiau, kad išpildžiau visus reikalavimus, pokalbio moderatorė suteikė žodį man ir leido paklausti, kas man aktualu. Pagrindinis mano klausimas buvo toks: kiek siūlote atlyginimo už tiek daug reikalavimų?? Ji paminėjusi, kad gali tekti dirbti viršvalandžius ir ateiti šeštadieniais, nemirktelėdama pasakė - minimumas, t.y. 800 Lt „ant popieriaus“ ir ~675 Lt į rankas. Ar tai ne pasityčiojimas iš žmogaus? - pagalvojau aš ir išėjau...

Ir visur, kur tik jaunas žmogus eina į pokalbį, jam siūlo tą patį - minimumą. Suprantu, jeigu tai yra bandomuoju laikotarpiu, arba siūlomi priedai už darbo rezultatus, bet.. tai yra nuolatinė alga. Ši istorija taip ir baigėsi, nes aš tikriausiai nenuslėpiau, jog buvau sukrėsta dėl atlyginimo dydžio, kai pokalbis ir atranka vyko vos ne stipriau nei didelėje draudimo kompanijoje.

Toliau, nusivylusi, kad nerasiu darbo, nuvykau pas seniūną, kaip kompetentingą žmogų pasikalbėti, išgirsti pasiūlymų ir pasisemti išminties. Reziume: seniūnas turi du sūnus, kurie mokosi Mykolo Romerio universitete ir aš jiems ne konkurentė, nes, anot seniūno: „spėk, kurie man yra svarbiau - tu ar mano sūnūs, aišku, kad seniūnijoje jie pirmiau ateis dirbti, o tu ieškokis darbelio už minimumą ar kaip...“. Tuomet seniūnas pasakė, kad mano specialybė yra niekinė, nesąmoninga ir aš jokio gero darbo negausiu (esu baigusi viešąjį administravimą bakalaure, turiu ir magistro diplomą). Taip jis mane motyvavo ir „nuteikė optimistiškai“.

Dar jis man pasakė, kad aš esu vargšė, nes mano tėvai „gerai nestovi“ ir mano ateitis nulemta (jis dar tada nematė mano pavardės, aš jam jos ir nesakiau, nes nežinojau, kad mano pavardė kažką reiškia). Tuomet aš visa raudona kaip pomidoras išėjau. Išėjusi sužinojau, kad mano senelis buvo jo šefas kolūkio laikais, kaip tik mano dėdė (senelio sūnus) važiavo su reikalais pas seniūną, aš nuvažiavau kartu. Spėkit, ar seniūno požiūris į mane nepasikeitė? Pasikeitė, aš jau turėjau kitą statusą ir buvau daug labiau gerbiama. Fui, kaip šlykštu..

Toliau, nuėjau dar į vieną pokalbį: kuriame viršininkas vedė atranką. Čia pagrindinis ir lemiamas rodiklis buvo - ar aš esu pasiruošusi būti universalus darbuotojas už minimumą ir ar ketinu greitai ištekėti ir gimdyti vaikus. Migracijos mastai didėja, bet vaikų šitam vargingui kraštui nereikia. Kaip aš gimdysiu vaikus, jeigu neturėsiu jiems išlaikyti pinigų?

Kadangi jokio darbo (ne už minimumą ir ne už „arimą“ po darbo ir nedarbo metu) neradau ir jau beveik ketinau emigruoti iš šio giminių krašto, susiėmiau ir dar kartą viską apgalvojau. O kodėl gi nesiėmusi tokio metodo, kaip Lietuvoje priimtina? Taigi, informavau visus įtakingus giminaičius, kad ieškau darbo. Mano pokalbis dėl darbo ir atranka vyko prie bokalo alaus. Man kalbėti daug nereikėjo, nes šalia sėdėjo giminaitis. Taigi, aš jau turiu darbą... neįdomų, bet neblogai
mokamą, o tai šiuo metu man aktualiausia, nes vis dėlto noriu sukurti šeimą.

Reziumuojant „Kodėl darbdaviai nenori įdarbinti jaunimo“, įvardinčiau šias priežastis:

1. Nes yra giminaičių, kuriems tos darbo vietos riekia;

2. Tai yra žmogus, kuris atneš naujoves ir visiems 30 metų dirbantiems reikės vėl mokytis, ko jie nenusiteikę padaryti;

3. Jaunas žmogus senbuviams gali būti konkurentas, tai ar saugiau jausis senbuviai, kai atsiras veržlesnių, norinčių dirbti ir siekiančių rezultatų;

4. Ypatingai nenorima darbinti potencialias motinas, nors jos atsineša tikrai didelį žinių bagažą. Aš suprantu, kad jiems po to reikės vėl naujo žmogaus, bet taip surėdė gamta ir vyrai lai tik džiaugiasi, kad jiems vaikus gimdom ir nereikia to daryti patiems;

Na, mano istorija tokia. Šiuo metu esu atsakinga už darbuotojų verbavimą, atranką ir įdarbinimą savo darbovietėje, tai patikėkit manim, kokių tik kuriozų aš čia nesutinku.

--
Esate jaunas žmogus, neturintis didelės darbo patirties? Pasidalinkite savo istorija, kaip ieškojote pirmojo darbo, su kokiais sunkumais susidūrėte? Rašinius siųskite el. pašto adresu pilieciai@delfi.lt!