Tik trumpa istorija apie laukinį žvėrelį, kuris viso labo norėjo ramiai gyventi gražiame Lietuvos miške, grakščiai risnoti per pievas šalia savo mamos ir niekam nekliudyti, nebūti nei priekaištu, nei daiktu, nei žmogaus našta - tiesiog tyliai gyventi.
Bet kažkam visgi sukliudė... O gal teisingiau būtų pasakyt, kad kažkas jį kliudė. Ir paliko. Prieš kelias dienas „SOS gyvūnų“ savanoriai sulaukė netikėto skambučio, drebančio balso, prašančio pagalbos, nes kreiptis daugiau ir nežinojo kur. Atvažiavusios savanorės prie Trakų miško rado visai nediduką berniuką, kuris klūpėjo prie sužeistos sušalusios stirnutės. Vaikas net porą valandų išbuvo šalia gyvūno, nedrįsdamas palikti jo vieno mirčiai. Tiesiog buvo šalia, ramino, nes kitaip padėti ir nebegalėjo.
Atvažiavusios savanorės, tučtuojau vežė stirnutę pas veterinarus, kur jai buvo suteikta skubi pagalba, suleisti reikalingi skysčiai. Spėjama, kad stirnutė buvo pašauta ir palikta, nukritusi ilgai išgulėjo ir stipriai sušalo. Kai atvažiavo savanoriai, stirnutė jau švokštė ir sunkiai kvėpavo. Veterinaras pasakė, kad artėjanti naktis bus lemtinga - arba naujo atgimimo arba, deja, paskutinė.
Stirnutė nakčiai buvo nuvežta pas „SOS gyvūnų“ komandos vadovę Iloną, kur buvo apgaubta rūpesčiu ir šiluma. Kartu su ja visą naktį praleido rūpestinga kalytė Nika ir kačiukas Edmutis, kurie prisiglaudę šildė jos kūnelį, ir, rodės, lygiai taip pat išgyveno kaip ir visi aplink esantys. Viltis įsižiebė, nes atrodė, kad stirnutei gerėja: ji net bandė keltis, savo noru palakė vandens.
Deja, ryte stirnutė buvo rasta jau giliai užmigusi amžinu miegu. Ši naktis jai buvo paskutinė. Ir gilus liūdesys, kad šįkart stebuklas neįvyko. Kad nedoro žmogaus adrenalino pojūtis ir noras pasijusti visagaliu šįkart kainavo gyvybę - laukinio žvėrelio, kuris nenorėjo niekam trukdyti.
Ir šią naktį žmogus, drąsusis medžiotojas, tikriausiai miegojo kaip niekad ramiai ir jautėsi be galo stiprus.
