Nėra ko gaišti svarstant, kodėl sutirštintą pieną mums reikia gaminti Nyderlandų Karalystėje, o ne Lietuvoje, t.y., kodėl rokiškėnai, pelnytai didžiavęsi savo pieno pramone, staiga pasidavė importiniam olandų žavesiui.
Klausimas kitur: kodėl, tarkime, brandžių patriotinių jausmų kupinas pirkėjas, it poterius išmokęs populiarųjį šūkį „Rinkis prekę lietuvišką“, yra maustomas vidury baltos dienos, ar kitaip – vidury parduotuvės? Kodėl „Rokiškio“ sutirštintas pienas vis vien vadinasi „Rokiškio“ pienu, net jei jis pagamintas Olandijoje? Nepaisant to, kad ir Lietuva, ir Nyderlandai yra Europos Sąjungoje, tai vis dėlto dar ne vienas ir tas pats.
Bendroje ES rinkoje nustatyti visiems privalomi aukšti maisto ir kitų prekių standartai, tačiau tuo nėra siekiama, kad produktai visoje Sąjungoje būtų vienodi. Kaip tik priešingai - siekiant išlaikyti įvairovę, yra užtikrinama, kad vartotojai galėtų rinktis ir autentiškus tam tikro regiono gaminius.
Prisiminkime, kad dar 2005 - aisiais Europos Teisingumo Teismas įtvirtino Vengrijos vynuogių augintojų teisę savo vynui išskirtinai naudoti terminą „tokai“. Teismas nusprendė, kad terminas „tokai“ yra Vengrijos regiono vynų geografinė nuoroda. Tai reiškia, kad Italijos vyno pramonė jokių būdu negali skolintis šio termino.
Identiškai apsaugoti ir kiti regioniniai produktai, pavyzdžiui, itališkas „Parmos“ kumpis ar olandiškas „Dutch Gouda“ sūris. Todėl tame pačiame Rokiškyje net geriausiam, gražiausiam sūriui negalėtum duoti „Dutch Gouda“ vardo. Bet kodėl tuomet olandiškai sutirštintos pieno upės staiga suteka į tokį iš pažiūros lietuvišką indelį ir tampa „Rokiškio“?
Dėl skonio nesiginčijama. Tačiau verta pasiginčyti dėl mūsų šalies regionų identiteto gyvasties. Antraip vieną dieną prabudę galime rasti sau po mente užklijuotą etiketę „Made in China“ ar „Made in Turkey“, nors būsime tie patys Jonai, Anzelmutės ir Antanai, kurių mamos, regis, dar visai neseniai melžė karvutes pievose netoli Rokiškio...
Dėkojame DELFI skaitytojui už straipsnį!
