Rūta, didžiąją gyvenimo dalį su motina praleidusi Amerikoje, ir tėvas, pasilikęs Lietuvoje, atskirti per Antrą pasaulinį karą, bando vėl susikti Berlyne. Berlyno siena dar nepastatyta, Šaltasis karas neprasidėjęs, tačiau pasirodo, jog viskas nėra taip paprasta. Tėvą, atvykusį į Berlyną, imasi „globoti“ KGB agentai, į Rytus jie mėgina atsivilioti ir dukrą, tačiau ši, išklausiusi savo draugės Auksės ir aplinkinių abejonių, bijo peržengti sieną. Įtarinėjimų vis daugėja, viskas tampa pernelyg painu ir sudėtinga, todėl tiek tėvas, tiek dukra pradeda abejoti, ar tiek ilgai lauktas jų susitikimas iš tiesų įvyks.
Filme Berlynas pasirinktas neatsitiktinai. Jis – lyg simbolis, žymintis atskirtį ir susiskaldymą. Du iširusios šeimos nariai mėgina susitikti padalintame mieste, tačiau kiekvienas jų žingsnis ir poelgis veda į suvokimą, kad žmonės yra neįtikėtinai susvetimėję. Jie patys kuria taisykles ir brėžia ribas, atskirdami save nuo kitų. Tačiau šis tiek vietos, tiek laiko (keli mėnesiai prieš sienos pastatymą), tiek simbolių dramatizmas pasirodo besąs svarbesnis už pačią istoriją. Bent jau taip atrodo iš šalies, nes vaidyba ir aktorių atranka nebuvo stipriosios šio filmo pusės.
E. Latėnaitė, vaidinanti Rūtą, atrodytų, visą laiką išlieka be emocijų, lyg tai, kas vyktų su jos personažu, jos visai nejaudintų. Ar tai būtų pokalbis su kaimynų vaiku, ar tardytojui pyškinamas lietuviškas tekstas, kad niekada nebegrįš į Rytus, jei tik iš čia ištrūks – viskas sakoma ta pačia balso intonacija, ta pačia veido išraiška veide. K. Vildžiūnas filme „Aš esi Tu“ atradęs J. Jutaitę, šį kartą jai skyrė emancipuotos amerikietės Auksės vaidmenį. Tačiau būti gražia ir žavia neužtenka - neprofesionalei aktorei nepavyko suvaldyti savo personažo. Vienintelis pirmaplanis aktorius, tinkamai įvykdęs savo užduotį ar bent jau judėjęs ta linkme, buvo A. Bialobžeskis, įtikinamai suvaidinęs sutrikusį, išsigandusį, jautrų, tačiau tuo pat metu ir santūrų tėvą intelektualą, netikėtai įmestą į įvykių sūkurį.
Filme liūdino vaizdo iliustratyvumas - vaizdas filme nėra savarankiškas veiksnys, kuriantis naujas prasmes, ar naują suvokimą, vienintelė vaizdo funkcija yra papildyti tekstą. Režisierius nuolat įkyriai baksnoja pirštu, bijodomas, kad žiūrovas pats nesugebės perskaityti užrašo kino ekrane: jei Kaunas, tai rodomas funikulierius, jei Lietuva, tai Kryžių kalnas, jei Berlynas, tai Branderburgo vartai. Subtilumo čia nėra ir ieškoti jo nereikia. Scenos, kuriose Rūta dievobaimingai klūpo ant kelių ir meldžiasi ar įkrinta savo tėvui į glėbį, tai tik dar kartą įrodo.
Pasirodo, jog paprastai papasakoti paprastą istoriją nėra taip jau paprasta. Filmui trūko organikos, vientisumo, išbaigtesnių personažų charakterių ir aiškesnių siužeto vingių priežasčių. Trūko ir dinamiškumo, judėjimo, žiūrėjimo į priekį, mat šis trypčiojimas vietoje, tiek dialogų, tiek siužetine prasme paprasčiausiai kėlė nuobodulį.
K. Jachimavičius teigia, jog naujasis Kristijono Vildžiūno filmas yra „pusiaukelė į gerą Lietuvos kiną“. Veikiausiai galima sakyti, jog filmas, žinant dabartinį lietuviško kino kontekstą, yra tikrai neblogas, kad trūkumų yra, bet matyti ir potencialas, ir entuziazmas, ir tobulėjimas, ir... Bet kiek ilgai dar teks nuleidinėti kriterijus lietuviškam kinui, kol ramia sąžine pasakysime „geras filmas“?