Lietuvą savo naujaisiais namais renkasi vis daugiau žmonių iš viso pasaulio ir mūsų visuomenė vis dar mokosi svarbios pamokos – visi žmonės iš esmės yra vienodi. Pakankamai netradiciniu būdu tai įrodė Tokijo Hanasaki šokio spektaklio Džiutamai pasirodymas Vilniuje.
Džiutamai – tradicinis moteriškas japoniškas šokis, šokamas vieno artisto; jam paprastai akompanuoja tradicinės kanklės šiamisen ir tradicinė fleita šiakuhači. Tokijo Hanasaki buvo pirmoji, pristačiusi šį meną Lietuvoje. Stebint pilnai VU Teatro salei, minimalistiniu stiliumi papuoštoje scenoje pagal Džiutamai tradicijas buvo uždegtos žvakės ir šokėja tiksliai apskaičiuotais, atsargiais lyg drugelio judesiais ėmė pasakoti istorijas apie gamtą.
Tokijo Hanasaki šokio spektaklis Džiutamai į Lietuvą atkeliavo ypatinga proga – šiemet sukanka 90 metų, kai 1922 m. Japonija oficialiai pripažino Lietuvos Nepriklausomybę. Koncerto metu abiejų šalių atstovai simboliškai pasirodė vienoje scenoje – baigusi šokti „Sniegą“, šokėja atsisuko į scenos gilumą, kur jau stovėjo choras lietuvių liaudies kostiumais; pasigirdo lietuvių kalba: „oi šąla, šąla, pašalnojo...“
Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijos neformaliojo ugdymo skyriaus vaikų choras „Ugnelė“ uždainavo Vytauto Miškinio „Oi, šąla“. Per repeticiją negalėjome nesusižvalgyti reikšmingais žvilgsniais: „Sniego“ ir „Oi, šąla“ intonacijos tokios panašios, kad buvo sunku patikėti, kiek kilometrų skiria abu kūrinius.
Renginio kulminacijoje nuskambėjo Vilijos Mažintaitės dainų pynė: choras kvietė saulelę motulę, augino rūteles žaliąsias, šluostė laumėms ašaras, o Tokijo Hanasaki vertė visa tai į japonų kalbą, bet ne žodžiais, o judesiu su vėduoklėmis.
„Tai buvo tikras išbandymas šokėjai, – po renginio sakė vienas iš Japonijos komandos narių, – bet mes supratome, apie ką dainuojate, iš jos judesių“. Repetuodami koncertui choristai net prasižioję stebėjo magiškus japonų šokėjos judesius, atkuriančius mūsų mitologiją. „Tokie subtilūs“ – tyliai klegėjo užkulisiuose. Renginio režisierius iš Japonijos tuo tarpu tyliai vaikštinėjo nusiavęs batus, kad žingsnių nesigirdėtų salėje.
Modelį kimono pristatymui Japonijos komanda rinkosi iš chorisčių; kol jie tarėsi vos girdimais balsais, persirengimo kambaryje truputį pritilo šurmulys: visos norėjo pasimatuoti didžiulį juodą peruką ir nuostabaus audinio rūbus. „Ar ten mano vaikas?“ – juokaudama perklausė kimono scenoje demonstruojančios choristės mama; po muzikinės dalies iš tautinio sijono iššokusi lietuvaitė virto visas emocijas po baltu grimu paslėpusia geiša. „Kostiumo meistrai man pasakė: būk geiša, – sunkiai nulaikydama milžinišką peruką, bet ramiu tonu pasakojo užkulisiuose, – ir apsirengusi tuos rūbus pajutau, kad neturiu kito pasirinkimo.“ „Nepalyginsi su plačiu vilnoniu sijonu,“ – juokėsi kitos choristės, už rankų vesdamos modelį persirengti.
XX amžiaus pradžioje, kai Japonija pripažino Lietuvos Nepriklausomybę, mes ieškojome išskirtinių savo savybių, identiteto, kuris atskirtų ir išskirtų iš kitų; dabar, praėjus beveik šimtmečiui, Lietuva atrodo pasirengusi vėl ieškoti bendrybių su pasauliu, kad ir koks neaprėpiamai platus jis atrodytų. Ne viskas visiškai sutaps – vilnonis sijonas, matyt, visada bus patogesnis už siaurą kimono, – bet netruksime pastebėti, kad šąlame, mylime ir džiaugiamės labai panašiai, kaip žmonės bet kurioje kitoje pasaulio šalyje.