Atsakymas – savanorystė. Susiradau organizaciją, užpildžiau anketą, parašiau motyvacinį laišką ir po pašnekesio internetu buvau priimtas į savanorių stovyklą Niujorke. Laikui neprailgus jau sėdėjau lėktuve tikslo link. Po susipažinimo su didžiausiu JAV miestu ir prisitaikymo prie 7 valandų skirtumo, lauktas ar nelauktas, prasidėjo savanoriavimas.
Pirmoji užduotis buvo paprasta, bent taip skambėjo pradžioje. Reikėjo aprodyti žmonėms su psichine negalia (nuo šiol vadinsiu juos klientais) meno parodą. Trukmė tik 3 valandos. Ir tai buvo... TRAGIŠKA! Buvome 3 savanoriai ir 10 klientų. Tik atidarius galerijos duris, jie jau laukė mūsų viduje. Iš tolo tiesiog švietė, kad jie turi problemų. Laikas tiesiog sustojo. Jos slinko lėčiau, negu vėžlys, einantis per kelią, negu laikas važiuojant už senos Volgos, kurios vairuotojas beveik užmigęs, o tu vėluoji į svarbų susitikimą. Klientai bėgiojo iš vieno krašto į kitą, o kiti su „vaikštynėm“ vos paeit galėdavo. Bendrauti buvo neįmanoma, jų dėmesys neužsilaikydavo ilgiau nei 3 sekundės. Aplinkiniu žvilgsniai į mūsų grupę buvo žudantys. Taigi, po „ekskursijos“ turėjau daug laiko apmąstyt vakarą ir nusiteikti morališkai išskirtinio tipo savanorystei ateinančias 4 savaites.
Po didžiojo šoko atėjo laikas didžiausiam metų renginiui „club sprout!“ (89 klientai, 27 savanoriai, 5 dienos ir 1 SPA viešbutis). Buvome suskirstyti į grupes po 3 savanorius ir 8-11 klientų. Savanoriai surinkti iš visų pasaulio kraštų: Japonija, Korėja, Rumunija, Vokietija, Austrija, Prancūzija, Belgija, Škotija, Italija, Ispanija, JAV, Jamaika, Meksika. Bet buvau pirmas lietuvis, užklydęs į šitą savanorių organizaciją per 30 organizacijos gyvavimo metų.
Renginio (atostogų) metu kartu su klientais valgydavome bendroje valgykloje, didžioji dalis laiko buvo užimta žaidimais ir pramogomis (kaip darželyje: spalvinimas, karpymas, klijavimas, marškinėlių dažymas, tam kad klientam būtų įdomu).
Kita didesnė kelionė buvo į JAV sostinę – Vašingtoną. Keliavome dabar tik 3 savanoriai ir 10 klientų. Aplankėme lankytinus objektus ir populiarius muziejus. Tą kartą turėjome klientę, kuri turėjo netikrą, dirbtinę, stiklinę akį. Taigi kiekvieną vakarą man tekdavo tą akį pagauti ir išimti su pirštais, išplauti ir nuo ryto įdėti. Tai buvo pakankamai nemaloni užduotis, nes nebuvo tekę to daryti prieš tai. Apibendrinus, kelionės buvo nuotaikingos, klientai ir mes sužinodavome, pamatydavome, patirdavome kažką nauja.
Visa šita patirtis, savanoriavimas buvo kažkas išskirtinio, dar nebuvo tekę gyvenime susidurti su tokiomis situacijomis. Kiekviena diena atsikeli laimingas, nes jauti kad dirbi ne sau, kad tau nereikia lyginti savęs su kitais, konkuruoti ir tau nesvarbi kitų nuomonė, nes žinai, kad atlieki gera darbą! Šita patirtis suteikė pagrindo apmąstymams. Padėjo suprasti, kad visi žmones vis dėlto vienodi, skiriasi tik praeitis. Kaip yra pasakęs Abraomas Lincolnas: „Nekritikuok kitų; Jie elgiasi taip pat, kaip ir mes elgtumėmės, būdami veikiami tokiu pačiu aplinkybių“. Gatvėje pamačius žmogų su psichine negalia lengva pagalvot „debilas“ ir nueiti, bet jis toks pat žmogus kaip ir mes. Autorius Dr. Robin Sharma yra pasakęs: „Sveikata yra karūna ant sveiko žmogaus galvos, kuria regi tik ligonis“.
Kai susitinki, bendrauji su tais žmonėmis, kurie turi didesnių ar mažesnių problemų, tavo bėdos tiesiog nublanksta. Kaip teigia sena arabų patarlė: „Verkiau, kad neturiu batų, kol pamačiau, žmogų be kojų“. Jie negali vaikščioti, negali savarankiškai praustis/skustis ar rasti kelio iki tualeto, negali siekti savo gyvenimo svajonės/savo gyvenimo kelio. Tada susimąstai, ar iš tiesų tas piktas kaimynas/blogas pažymys/niūrus oras/nedėkingas praeivis yra tavo blogų minčių pagrindas, tavo prastos nuotaikos priežastis, o gal geriau visados prisiminti koks yra NUOSTABUS PASAULIS, kai tu gali bėgioti per miško rasą, bendrauti su artimais žmonėmis tik su šypsena veide, skaityti nuostabią knygą, matyti pasaulį ryškiausiomis spalvomis ir mąstyti tik savo mintimis, nes TU vis dar gali viską!
P.S. „Juk savaime nėra nei gerų, nei blogų dalykų, - tik mūsų galvojimas paverčia juos tokiais“ - Viljamas Šekspyras