Savo patirtimi su gausiai susirinkusiais jaunais žmonėmis tą vakarą dalinosi Meda ir Deima. Šį sykį skaitytojų dėmesiui pateikiame Medos įspūdžius iš savanorystės Prancūzijoje.
Po mokyklos – į Prancūziją
Pabaigusi mokyklą Meda, užuot stojusi į universitetą, rugsėjį išvažiavo savanoriauti į Prancūziją. Pasakodama, kodėl pasirinko ne studijas, o savanorystę, mergina sakė:
„Žiūrėjau visas specialybes, kurios yra Lietuvoje ir užsienyje. Nesuvokiau, kur galėčiau dirbti ir pagalvojau, kad nestosiu iš karto. Galbūt norėjau pati sau įrodyti, kad galiu išvažiuoti ir pajusti savarankišką gyvenimą. Norėjau tuo pačiu ir kitiems įrodyti, kad nebūtina pulti stačia galva kažkur ir studijuoti, kas tau nepatinka. Buvau girdėjusi apie Europos savanorių tarnybą, todėl nusprendžiau, kad tai būtų geriausias kelias atrasti save ir suprasti, ką aš norėčiau veikti toliau.“
Ieškodama projektų, pagal kuriuos galėtų išvažiuoti, Meda neturėjo konkrečių kriterijų. Norėjo ieškoti socialinių projektų, tačiau tam prieštaravo mama, tad teko ieškoti kultūrinių, taip pat projektus rinkosi pagal šalį – buvo įsimylėjusi Prancūziją, siejo su šia šalimi savo ateitį, tad ir išvažiuoti labiausiai norėjo ten. O išvažiavusi ir nuomonę apie šalį pakeitė:
„Pabuvusi ten 10 mėnesių aš atsikandau savo Prancūzijos ir labai norėjau grįžti namo. Dabar galiu tvirtai pasakyti, kad nenoriu nei studijuoti, nei važiuoti ten gyventi. Galbūt atsivėrė akys, kad pasaulis yra žymiai platesnis.“
Medos teigimu, apsisprendusi savanoriauti ji susidūrė su dideliu aplinkinių spaudimu: tėvų, mokytojų, draugų. Mergina juokdamasi pasakojo, kad jos klausdavę: „ką tu čia per nesąmonę darai, ar tu kvaila, ar tu pinigų neturi, kodėl tu nestoji niekur“.
Visgi dabar nemažai jos bendraklasių yra metę mokslus arba studijuoja tai, kas jiems nepatinka, ir gailisi po mokyklos nenuėję Medos keliu.
„Iš pradžių jie man sakė: tu prarasi metus. Koks čia praradimas? Iš tiesų tai čia atradimas. Savanorystė man labai padėjo apsispręsti, nes grįžusi įstojau į turizmo verslą, o turizmu pradėjau domėtis, būdama tenai – Prancūzijoje.“
Pagrindinis darbas – būti ir bendrauti
Meda gyveno ir dirbo jaunimo bendrabutyje, kuriame gyveno apie šimtas 16–30 metų amžiaus žmonių: paauglių, darbininkų, studentų iš viso pasaulio. Sumokėję mėnesinį mokestį, gyventojai galėdavo dalyvauti įvairiuose užsiėmimuose, į kuriuos ateidavo 15–20 žmonių.
Viena iš Medos pareigų buvo padėti organizuoti ir pravesti užsiėmimus bei maketuoti juos reklamuojančius plakatus.
„Būdavo, kad likdavom bendrabutyje, surengdavome įvairius kultūrinius, žaidimų vakarus arba kulinarinius užsiėmimus, kartais išvykdavome už bendrabučio ribų: žaisti boulingą, važinėti kartingais ir t. t. Veikla buvo tokia, kad būtume būryje ir kuo labiau susibendrautume, dalintumėmės kultūrine patirtimi. Vykdavo ir įvairios diskusijos, apie ES ir kitas šalis.“
Be šių užsiėmimų Meda keletą dienų per savaitę dirbdavo biure, kur atlikdavo įvairius smulkius darbus, o nuo antradienio iki ketvirtadienio per pietus dirbdavo bendrabučio restorano kavinukėje. Čia ne tik gamindavo kavą, bendraudavo su žmonėmis, bet ir rodė „Skrydį per Lietuvą“, „Neregėtos Lietuvos“ nuotraukų, parengė klausimyną apie Lietuvą.
„Aišku, rezultatai buvo labai juokingi – nežinojo jie absoliučiai nieko, bet jiems buvo labai įdomu“, – juokdamasi pasakojo mergina.
Kiekvienas savanoris, kuris išvažiuoja per Europos savanorių tarnybą, privalo projekto metu paruošti ir pristatyti savo asmeninę iniciatyvą, tad Meda bendrabučio gyventojams paruošė savo fotografijų parodą, kuri, anot merginos, buvo sutikta labai entuziastingai, o ji pati pasijuto labai gerai įvertinta.
Laisvu nuo savo pareigų metu, mergina savanoriavo ne tik ją priėmusioje organizacijoje, bet ir filmų festivalyje, kalėdinėje mugėje, kituose renginiuose, keliavo po šalį, šeštadieniais galėdavo buriuoti vandenyne.
Puikiausias būdas išmokti kalbą
Prieš išvažiuodama savanoriauti Meda buvo tik šešiose prancūzų kalbos pamokose. „Kai atvažiavau, galėjau pasakyti tik labas, ačiū ir viso gero – tai taip su jais ir šnekėjau. Iš pradžių buvo baisiai sunku, nes net nesuprasdavau, kur yra žodžio pradžia, kur pabaiga, bet paskui kažkaip įpranti ir greit pramoksti“, – prisiminė Meda ir ragino nuvažiavus į kitą šalį neužsidaryti savo kambary, o iš šalies pasiimti kiek tik galima daugiau.
Ji pati savanoriaudama lankė kalbos kursus, užuot angliškai bendravusi su studentais, stengėsi kuo daugiau bendrauti su vietiniais ir dabar teigia nesuprantanti, kaip įmanoma 10 mėnesių gyvenant šalyje neišmokti kalbos.
Paklausta, kokių dar įgijo įgūdžių savanoriaudama, Meda iškart atsakė: „Įgijau drąsos, nebebijau bendrauti su žmonėmis, prie jų prieiti, užmegzti kontaktą“.
Mergina išvardino ir daugiau, jos nuomone, būtent Prancūzijoje išmoktų dalykų, tokių kaip kūrybiniai įgūdžiai, biudžeto kontrolė, atsakomybė, darbo kompiuteriu įgūdžiai, organizuotumas, komandinis darbas, meninio-kultūrinio akiračio praplėtimas.
Meda džiaugėsi ir tuo, kad turėjo galimybę keliauti po visą šalį. Dalį jos kelionių apmokėjo savanorę priėmusi organizacija, kadangi viena iš projekto dalių buvo pažinti šalies kultūrą. Taip pat organizacija merginai parūpino nuolaidų kortelę, su kuria ji galėjo labai pigiai keliauti traukiniais, todėl kelionėms užtekdavo susitaupytų savanorės kišenpinigių.
„Turi ne tik imti, bet ir duoti“
Apie tai, ką gavo iš savanorystės Meda galėjo pasakoti kur kas daugiau negu apie tai, ką ji savanoriaudama veikė. Džiaugėsi naujais įgūdžiais, pažintimis ir iki šiol palaikomais santykiais su įvairaus amžiaus žmonėmis, pasakojo apie Prancūzijoje patirtus nuotykius, apie malonumą būti vertinamai ir jaustis reikalingai.
Ypač Meda pabrėžė, kad apsivertė visas jos požiūris į pasaulį ir bendravimą su žmonėmis, ji tapo tolerantiškesnė, išmoko kantrybės ir įgijo atkaklumo. Tačiau nepaisant to, kad Medos savanorystė iš pirmo žvilgsnio gali skambėti kaip dešimties mėnesių atostogos su įdomia programa, mergina pasakojo ir apie slovaką savanorį, kuris dėl pasyvumo, tingumo ir konfliktiško charakterio buvo išprašytas iš organizacijos.
Apibendrindama Meda sakė: „Tai buvo vieni geriausių metų mano gyvenime. Jaučiuosi labai išaugusi. Tikrai kiekvienam rekomenduočiau ieškotis projektų ir važiuoti savanoriauti. Bet reikia suprasti, kad savanorystė nėra toks dalykas, kad kultūrinė patirtis eina į mane, o aš nieko neveikiu. Turi ne tik imti, bet ir duoti. Duoti save.“
-------------------------------------------------------------------------
Šis rašinys yra „DELFI Piliečio“ ir Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) inicijuoto rašinių ciklo „Savanorystė“ dalis, kuriuo norima išsklaidyti mūsų visuomenėje egzistuojančius mitus apie savanorystę, informuoti apie savanorystės teikiamą naudą, prieinamumą ir svarbą.
Šiame cikle bus žinomų asmenų, įvairių profesijų atstovų, darbdavių pasisakymai ir mintys apie savanorišką veiklą.
Jeigu Jūs pats(-i) esate kada nors užsiėmęs savanoriška veikla ar iš arti stebėjote draugų darbą, gal pažįstami, pabuvę savanoriais, pasidalijo su Jumis savo patirtimi, parašykite mums ir Jūs el. paštu: pilieciai@delfi.lt .
Įdomiausių rašinių autorius apdovanosime!!!