Savanorystė. Jokių burtų ar stebuklų - tik savanorystė. Europos Sąjunga 2011-uosius metus paskelbė savanorystės populiarinimo, o nacionalinės organizacijos be atokvėpio stengiasi kurti palankias sąlygas savanoriams.
Rodos, savanoriauti darosi madinga. Pagaliau. Puiku! Žinoma, savanorystės šventumas turėtų išlikti, tačiau geriau milijonas įvairių įvairiausių žmonių, besišildančių po savanorystės saule nei šimtas išrinktųjų, atsiribojusių nuo visuomenės.
Vyraujančiame „dabartizme“ bent pusdieniui pamiršti save su visomis globaliomis ir nelabai problemomis dar niekam nepakenkė. Atvirkščiai - tai naujas žvilgsnis ne tik į supantį pasaulį, bet ir į save. Išėjimas iš komforto zonos, begalinis atsidavimas, kantrybė ir į dienos šviesą išlindęs altruizmas. Juk kiekvienas širdyje yra geradaris, tačiau tik geradaris tai žino. Surasti savyje gėrio šaltinį, kurio pakaktų ne tik sau, reikia ne tik noro, bet ir pastangų. Nuo ko pradėti? Kaip surasti savąją savanoriavimo „nišą“? Kaip įveikti per kraštus besiliejančią dvasios puikybę ir būti tiesiog žmogumi? Be pinigų, prabangos, stilingo gyvenimo būdo ar prestižinių studijų... Tiesiog dvasios žmogumi.
Jei žinočiau atsakymus, aš juos atskleisčiau. Žinau vieną - savanorystė padeda ieškoti savęs ir formuoti naują, anti-materialų pasaulėvaizdį. Ir šie žodžiai kalba ne savanorės - teoretikės, bet savanorės - „veikiam“ lūpomis.
Tapusi Jaunųjų maltiečių nare ir pradėjusi lankyti protinę negalią turinčius vaikus, pasijutau lyg per užpakalį gavusi su beržine rykšte, po kurios būna daug riksmo, tačiau kartu pradedi matyti naujus horizontus. Ir visai nenoriu sukelti gailesčio sakydama, kad mano lankomi vaikai diena iš dienos laukia atvykstančio artimo žmogaus, kurio niekada nebesulauks. O tuo metu mes tūnome kambaryje stipriai užvėrę duris, norėdami atsiriboti nuo viso išorinio pasaulio ar net per didelės motinos meilės. Kaip priprasti nepriprasti?
Lyg gyvenimas vyktų tik mūsų gatvėje, o problemos belstųsi tik į mano ir kaimyno duris. Rusų rašytojas Antonas Čechovas yra pasiūlęs išeitį: prie kiekvieno žmogaus durų turėtų stovėti žmogus su plaktuku, nuolat primenantis, kad pasaulyje nelyja rožių žiedlapiais. Tik tam, kad netyčia nepamirštumėme. Nepamirštumėme, kad pasaulyje harmonija įsivyraus tik žmonėms susikibus už rankų, nepriklausomai nuo jų sveikatos būklės, rasės, socialinės padėties ar religinių pažiūrų. Sakot - neįmanoma?
Įmanoma dar daugiau! Tik meskit į šalį politinius savaitraščius, nesustabdomai verkiančius dėl situacijos Lietuvoje, nugalėkite tingulį ir ryžto stoką. Patikėkit savanorystės magija. Kiekvienas svaiginasi vis kitaip, tačiau lai prabyla tas, kuris teigia, kad savanorystė nėra narkotikas. Yra. Ir, matyt, pats stipriausias.
Didžiuojuosi, kad esu savanorė. Didžiuojuosi, kad turiu būrį savo vaikų, kuriuos apkabinus širdis kaskart suspurda krutinėje. Didžiuojuosi kitais savanoriais, kurių gėrio nėra lemta išmatuoti, o akys spindi it jūros bangų purslai, prižiūrimi saulės šviesos. Devėti kaukes galime visi, tačiau jų sudeginimas - išbandymas sielai. Išbandymas, kurį įveikus, mes kopiame į asmeninio tobulumo Everestą, mėtydami po savęs gerumo sėklas, iš kurių išaugs maži daigeliai. Vėliau, tie daigeliai išaugs į didįjį rojaus sodą su pasakiška paukščių muzika ir dieviška gaiva.
„Apie žmogų, nepilkėjantį nuo gyvenimo prozos“ - rašė Algimantas Baltakis. Metas pradėti spalvoti. Ne tik savo, bet ir kitų žmonių gyvenimus. Tuomet ir priprasime prie akimirkos trapumo ir džiaugsmo galios. Suteikto kitam džiaugsmo galios.
-------------------------------------------------------------------------
Šis rašinys yra „DELFI Piliečio“ ir Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) inicijuoto rašinių ciklo „Savanorystė“ dalis, kuriuo norima išsklaidyti mūsų visuomenėje egzistuojančius mitus apie savanorystę, informuoti apie savanorystės teikiamą naudą, prieinamumą ir svarbą.
Šiame cikle bus žinomų asmenų, įvairių profesijų atstovų, darbdavių pasisakymai ir mintys apie savanorišką veiklą.
Jeigu Jūs pats(-i) esate kada nors užsiėmęs savanoriška veikla ar iš arti stebėjote draugų darbą, gal pažįstami, pabuvę savanoriais, pasidalijo su Jumis savo patirtimi, parašykite mums ir Jūs el. paštu: pilieciai@delfi.lt .
Įdomiausių rašinių autorius apdovanosime!!!