Sūnui trauma visam gyvenimui
Sandra Moters ir vaiko pensione apsigyveno antrą kartą. Smurtą moteris iš pradžių slėpė ir niekur nesikreipė, nes buvo gėda: „Man buvo gėda, kad aš tokia kvaila ir gyvenu su tokiu baisiu žmogumi, kad aš pati jį susiradau. Iš pradžių pati sau neleidau patikėti, kad vyksta kažkas negero, juk aš tą žmogų mylėjau, o pradeda dėtis nesuvokiami dalykai.“
Didžiausią ryžtą išeiti iš namų Sandrai suteikė vaikai. Motina sielojasi, kad vaikai nematė, kaip turi atrodyti normali šeima: „Mano vyresnėlis jau linkęs į agresiją. Jis tiesiog prisižiūrėjo per daug žiaurių scenų.“ Ilgai kentėjusi Sandra kitoms smurtą patiriančioms moterims pataria nekentėti ir galvoti apie vaikus.
Moteris ne iš karto ieškojo pagalbos ir iš baimės dėl ateities. Ji nežinojo, kur eiti su dviem vaikais. Taip pat į neviltį varė užburtas teisinės tvarkos ratas: „Sistema pas mus Lietuvoje labai bloga. Įrodyti smurtą čia neįmanoma. Išsikvieti policiją, parašai pareiškimą, jie pamato tave sumuštą, pasidarai abdukciją (aut. pastaba: kūno sužalojimo ekspertizė ir tam tikras dokumentas, kuris liudija apie nukentėjusiojo sveikatos būklę po patirto fizinio smurto), bet jeigu nėra liudininkų, nieko neįrodysi. O kokie gali būti liudininkai? Juk muša, kai niekas nemato. Vaikai juk Lietuvoje liudyti negali.“
Sandra norėtų, kad Lietuvoje įvestų privalomą gydymą, nes, anot jos, sutuoktinis turi rimtų psichinių problemų ir serga alkoholizmu.
Smurtą kentėjo 20 metų
Vilniaus Moters ir vaiko pensione Saulė su keturiais vaikais (vardas pakeistas dėl moters saugumo) gyvena metus. Moteris čia rado užuovėją nuo smurtaujančio vyro. Iš pradžių ji su vaikais kraustėsi iš buto į butą, taip bėgdama nuo persekiojančio sutuoktinio. Įrodyti, kad ji yra persekiojama - labai sunku. Kai vyras ateidavo į Saulės darbovietę ir keldavo scenas, kolegos nenorėdavo kviesti policijos, kad, jų požiūriu, nepridarytų bendradarbei nemalonumų, nors ji ir prašydavo jų paskambinti.
Dar gyvenant kartu Saulė ne vieną kartą kreipėsi į Vaikų teisių apsaugos tarnybą prašydama, kad atvyktų, padėtų, pažiūrėtų, kokia padėtis jų šeimoje. „Per 20 metų pradėjau kritiškai vertinti tarnybą, ji jokios realios pagalbos nesuteikė. Jie atsiųsdavo laiškus, kad skundai išnagrinėti, bet jie nieko negali, ne jų kompetencija. Tarnyba tik stebi“, - nusivylimą išreiškė Saulė.
Kai po fizinio smurto išpuolių Saulė nuvykdavo į policiją, pareigūnų požiūris buvo toks: „Čia šeimos reikalas, viskas susitvarkys.“ Pasak moters, supratimo mažai sulaukdavo ir iš teisėjų. Saulė ne vieną kartą bandė skirtis. Vienais kartais skyrybas sužlugdydavo vyras, kuris grasindavo žmonai sukurti tokį gyvenimą, kad ji atsiimtų pareiškimą: „Savo žodį jis ištesėdavo, o teismo dieną užrakindavo namuose“. Saulė tikina, kad procesas užsitęsdavo ir dėl teisėjų patiklumo. Jie išklausę vyro pasisakymus, kaip jis myli šeimą, vaikus, skyrė susitaikymo laikotarpį. „Jūs juk pažiūrėkite, kaip vyras myli šeimą, tai gal jums kažkas negerai“ - teisėjų žodžius prisimena Saulė.
Abejingumo netrūko ir iš kai kurių draugių. Išklausius Saulės, neretai jų reakcija būdavo tokia: „Tai ką nežinai, kaip tvarkytis su vyru, paimi už pakarpos ir išmeti!“. Tačiau Saulė negalėjo taip padaryti fiziškai už save stipresniam vyrui. Moteris supranta, kad kai kito asmens gyvenimo problemos netelpa į žmogaus suvokimo rėmus, patikėti sudėtinga.
Nesulaukusi pagalbos Saulė prarasdavo viltį ir nebežinodavo ko griebtis: „Dabar aš galvoju, gal mums nebūtų prireikę tokių ilgų 20 metų, jeigu tiktai tada, kai aš ieškojau pagalbos, kas nors būtų padėję. Gal mano vaikai nebūtų tiek daug patyrę, galbūt jie dabar būtų švelnesni, geriau mokytųsi. Laiku suteikta pagalba kartais gali išgelbėti gyvenimus, šeimas“
Visuomenę išgydytų dialogas
Vilniaus moters ir vaiko pensiono direktorė Nijolė Dirsienė čia dirba jau septyniolika metų. Neseniai metų moterimi už nematomą darbą tapusi N. Dirsienė mato pokyčių visuomenėje, tačiau jie nevyksta taip greitai kaip norėtume. „Mes, moterys, turime būti aktyvesnės teisine prasme, turime užversti Strasbūrą laiškais, su nepasitenkinimu, kad moteris išeina iš būsto, o smurtautojas lieka“ - spartesnių pokyčių būdus siūlo pensiono direktorė.
Nors visuomenėje kažkas ir keičiasi smurto nemažėja, ypač krizės metu: „Karų, krizių metu smurtinės problemos paaštrėja ir visuomenė nesugeba prisitaikyti, kyla įtampų dėl mažėjančių pajamų. Visuomenė nemokoma, kaip bendrauti, kaip vaikus auginti, mes iš vis žmonių neruošiam bendram gyvenimui“
N. Dirsienė pasigenda visuomenėje diskusijų, prieštaringų nuomonių: „Visuomenė neįtraukiama į diskusiją apie lytis: ko vyrai tikisi iš moterų, ko moterys tikisi iš vyrų.“ Ji pastebi, kad per didelę vietą namuose dabar užima televizorius ir per mažai džiaugsmas bendrauti: „Moterims siūlyčiau, kad jos apie savo nepasitenkinamą dėl nenuoširdžių santykių vyrui ir pasakytų, kas jai nepatinka, nes jis nežino. Nes paskui vyras ateina ir sako, kad jie 10 metų gražiai gyveno ir jis nesupranta, kas nutiko jo moteriškei.“
N. Dirsienė mano, kad skleidžiamos informacijos turėtų pakakti, ypač interneto amžiaus laikais. Tačiau kartais net socialiniai darbuotojai iš kitų miestų nežino, kur nukreipti moterį. N. Dirsienė žiniasklaidoje pasirodančiuose straipsniuose apie smurto atvejus pasigenda nuorodų, kur auka galėjo kreiptis ir taip išvengti nelaimės. Jos manymu, reikia daugiau prevencijos patiems smurtautojams, straipsnių perspėjančių, kad jų veiksmai turi susilaukti baudžiamųjų veiksmų.
Lietuvai – Vokietijos pavyzdys
Ketvirtame kurse Vilniaus universitete Socialinį darbą studijuojanti Milda Dirsytė, prieš metus atlikdama praktiką Vokietijoje ir dirbdama su moterimis patiriančiomis smurtą, įgijo daug patirties. Nors Milda dirbo su moterimis ir merginomis nukentėjusiomis nuo prievartinių vedybų ir su imigrantėmis, patiriančiomis smurtą šeimoje, atvejais, kurie nėra tokie dažni Lietuvoje, tačiau panašūs kovos su smurtu būdai gali būti taikomi ir čia.
„Vokietijoje, jei partneris smurtauja, jis iškraustomas iš namų, o moteris su vaikais pasilieka. Ji jaučiasi saugi. Vyrą gali iškelti neribotam laikui. Taip pat moterys turi teisę į apsaugą. Vokietijoje organizuojami įvairūs renginiai, moterų susitikimai, vakarai, kalbos kursai, supažindinama su teisine sistema, stengiamasi įdiegti kuo daugiau nemokamų paslaugų. Per užsiėmimus auga moters sąmoningumas, ji įgauna pasitikėjimą savimi, tampa motyvuota“, - patirtimi Vokietijoje dalinosi mergina.
Socialinio darbo studentė mano, kad šiai temai dar labai trūksta viešumo: „Reikia kad informacija būtų labiau viešinama, kad būtų kuriamos laidos šia tema. Yra toks vokiškas pasakymas „nuimti tabu“, tą ir reikia padaryti Lietuvoje“.
Lietuvoje, kaip ir Vokietijoje, moterų tylėjimo priežastys panašios. Apie smurtą prieš moteris bakalaurinį darbą rašanti socialinio darbo studentė kaip vieną pagrindinių priežasčių įvardina patriarchalinius įsitikinimus: „Tokios tradicijos sako, kad moteris turi nusileisti, kad vyro garbę nulemia moters paklusnumas, kad vyras smurtauja dėl to, kad jis turi ją sutramdyti. Tokios nuostatos veikia ir moterį, neskatina kreiptis pagalbos. Ji galvoja, kad jos vyras protingesnis ir ji bijo.“
Pastaba. Po to, kai šis straipsnis buvo parengtas, Seimas priėmė Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą. Jis sudaro galimybę bausti smurtą prieš šeimos narius naudojančius žmones, net jeigu auka bijo rašyti skundą ar yra užverčiama atsiprašymais bei pažadais pasikeisti. Pagal šį įstatymą, aukos interesams atstovaus valstybė, tuo metu smurtautojas, teismo sprendimu, gali būti atskirtas nuo šeimos, jis taip pat gali būti įpareigojamas nebendrauti su auka.
Smurtą patiriančios moterys pagalbos gali kreiptis:
Specializuota pagalba nemokamu telefonu
Nemokamu telefono numeriu 8 800 66366 (pirmadieniais–penktadieniais 10–21 val.) iš bet kurio Lietuvos kampelio paskambinusioms moterims nemokamai teikiamos informacinės, psichologinės konsultacijos. Taip pat teikiama pagalba el. paštu pagalba@moteriai.lt
Moterų krizių centrų ir kitų organizacijų, teikiančios pagalbą nukentėjusioms nuo smurto šeimoje moterims rajonuose adresus ir telefonų numerius galite rasti čia:
http://www.bukstipri.lt/lt/kur-kreiptis
Šis straipsnis buvo parengtas įgyvendinant Europos Komisijos programos „Veiklus jaunimas“ finansuojamą projektą „Demokratijos adresas – žurnalistika“. Šis straipsnis atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Komisija negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.
