Šlaituose vingiuojančios gatvės - Vilkijos vertybė. Anksčiau dauguma jų buvo grįstos akmenimis ir tikriausiai buvo dar gražesnės, tačiau tai jau seniai po asfaltu. Tiesa, ligi šiol Vilkija turėjo vienintelę gatvelę, išlaikiusią akmenų bruko dangą – Bažnyčios mažąją (sovietmečiu vadintą Taikos). Tai siauriausia ir stačiausia gatvė mieste. Ji kaip tik ir yra urbanistikos paminklo teritorijoje. Iki šių metų ji buvo tokia, tačiau dabar ji negailestingai užpilta asfaltu, paslepiančiu šimtamečius akmenis, saugančius Vilkijos miesto ir žmonių istorijas. Net Saugomų teritorijų įstatymas nesugebėjo jos apsaugoti, nors jame rašoma, kad paveldo objektų teritorijose draudžiama naikinti ir žaloti paveldo objektus ar jų vertės požymius.
1973 metais Lietuvos Kultūros ministerijos sprendimu Vilkija buvo įrašyta į urbanistikos paminklų sąrašą. Sprendime buvo nurodyta, kad Vilkijoje būtina saugoti viso miesto mastu jo panoramą ir ryšį su aplinkine gamta, o urbanistikos paminklo teritorijoje: a) pagrindinių ir šalutinių gatvių tinklą; b) aikštės planą; c) užstatymo pobūdį.
Saugotinomis gatvėmis įrašytos pačios seniausios ir reikšmingiausios: Vydūno alėja, Kauno, Kauno mažoji, Vytauto, Pirties, Bažnyčios, Sodų, Kalnų, Bažnyčios mažoji (buvusi Taikos) ir Ramybės. Visos šios gatvės formavosi XIV-XIX amžiuose, tik Ramybės – XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje. Ši unikalaus kraštovaizdžio vietovės visuma ir yra didžiausia vertybė.
Tokį Vilkijos vystymosi savitumą, kaip nė vieno kito miesto Lietuvoje, nulėmė praeityje didelės reikšmės turėjusi vandens griaunamoji jėga. Nemuno vagai slenkant miesto link, gyventojai kėlėsi vis aukštyn į šlaitą, o vėliau ir į viršų, suformuodami antrąjį gatvių spindulį, o pirmąjį palikdami apačioje. Keičiantis centro vietai, susidarė du radiališkai sueinančių gatvių židiniai, iki šių dienų gyventojų vadinami viršutine ir apatine Vilkija.
Europos paveldo dienų metu 2003 metais visuomenei buvo pristatomi objektai Kauno apskrityje, taip pat ir miesteliai, kurie iki mūsų dienų neprarado urbanistinės istorinės vertės. Tarp jų buvo pristatyta ir Vilkija su savo senąja savita istorine miesto dalimi, kaip reikšmingiausia urbanistikos vertybe. Tačiau šiandien, matant tokius barbariškus ir neatsakingus valstybės tarnautojų žingsnius, kyla pačios liūdniausios mintys, apie šio unikalaus panemunės miestelio urbanistinę vertę ateityje, jo pritaikymą pažintiniam turizmui.
Peršasi mintis pasiūlyti, kad kitose Europos paveldo dienose priderėtų parodyti, kaip lengva ranka naikinamas mūsų urbanistikos paveldas, tvarkomos ir kontroliuojamos saugomos teritorijos.