Tačiau dabar, Rusijai pradėjus žymiai didesnio Ukrainos karo beprotybę ir liejant marias kraujo, tai pasidarė netoleruojama ir nepriimtina. Atrodo, netgi didžiausi Rusijos gerbėjai ir praeities nostalgikai gavo aiškų atsakymą, kur link veda tas „russkij mir“ su savo „skrepais“ ir kalbos kad „na, Rusija tiesiog turi savo interesus, savo politiką“ yra labai pavojingos ir prie ko jos gali atvesti. Nes karas – tai jau ne „politika“. Tai kai kas žymiai baisesnio.
Deja, toks, atrodytų, labai aiškus ir nedviprasmiškas „argumentas“ (pradėtas karas Ukrainoje), aiškiai skatinantis nusigręžti nuo Rusijos ir nutraukti viską, kas su ja susiję, daug kam pasirodė nepakankamai įtikinamas.
Prorusiškumas net dabar klesti mūsų šalyje. Taip, ir tarp lietuvių – tai nėra tik tautinių mažumų tarpe paplitęs reiškinys, kaip dažnai būna klaidingai įsivaizduojama. Ir kyla vis didesnis poreikis įsigilinti – kodėl jis vis dar toks paplitęs ir gajus?
Plačiuosiuose lietuviškuose internetuose dažnai galima rasti tokių paaiškinimų – „nes gi jie durniai, Putlerio lojamieji šuniukai, vatnikai, degradai atšalusiomis galvomis“ ir panašiai. Tai yra emociniai vertinimai, kurie išreiškia rašančiojo gilų pyktį, bet nepaaiškina giluminės reiškinio priežasties, jo prigimties.
Panašiai kaip „Kodėl Jonas vis girtas susimuša ir atsiduria areštinėje? – Nes jis durnas“. Ačiū, Captain Obvious, kad pasakei, o aš maniau, kad jis protingas, net nepagalvočiau, kad čia iš kvailumo. Bet vis dėlto, tas kvailumas iš kažkur atsirado, ne lygioje vietoje, bet dėl kažkokių priežasčių.
Arba kaip piktas tėvas, rėkiantis ant vaiko: „Tėti, kodėl negalima? – Nes aš taip pasakiau!“ Na taip, be abejo, pasakei, šitą aš tikrai girdėjau. Bet giluminės priežasties nepaaiškinai.
Tai kokios yra prorusiškumo giluminės priežastys? Stebėdamas žmones gyvenime ir internete, analizuodamas jų elgseną, vis labiau įsitikinu, kad palankumas Rusijai kyla tik dėl 3 priežasčių:
1. Užstrigimas praeityje.
2. Pasinešimas į sąmokslo teorijas.
3. Finansiniai interesai.
Dabar kiek plačiau apie kiekvieną iš jų.
Pirmoji priežastis – užstrigimas praeityje, nostalgijoje, nesugebėjimas persiorientuoti net per daugiau nei 30 metų. Dažniausiai tai kamuoja vyresnio amžiaus žmones, nors pasitaiko atvejų, kai tokiomis nuotaikomis persiima ir jauni – ypač tada, kai tokie vyresnieji jiems turi dominuojančią įtaką, o kontaktai su bendraamžiais yra riboti (dėl įvairių priežasčių – gali būti elementarūs bendravimo sunkumai).
Laukiniais 90-aisiais, kiek pamenu iš vaikystės, tokių žmonių buvo nesulyginamai daugiau nei dabar. „Sugriovė kolūkius, išvogė šiferį, tokia šalis sugriauta, o kas sakė kad mes blogai gyvenom, va net Moskvičiui gavom paskyrą“. Nepažįstama? Tikrai, manau, girdėjote visa tai ne kartą.
Bet arčiau 2000-ųjų, valstybei vis labiau atsigaunant ir stiprėjant, augant pajamoms, tokių balsų mažėjo ir mažėjo. Ypač dar vėlesniais laikais, kai „boomerių“ karta pradėjo maigyti smartfonus, keliauti į Turkijas ir Ispanijas, valgyti sušius, gerti pina colada, o apsilankę Vakarų Europoje pamatė, kad ten nėra nieko, ko nebūtų pas mus – kas reiškia, kad mes labai sparčiai ir juntamai artėjame prie senesnių ES narių lygio.
Tikrai pats tapau liudininku, kai didžioji dalis vyresniosios kartos žmonių, patys kažkada dejavę dėl kolūkių ir Moskvičių už paskyras, pakeitė savo nuomones. Ir tai džiugu! Tik deja, ne visi.
Vis dar nemažos dalies žmonių galvose praeitis yra įsicementavusi. Net 3 dešimtmečiai visai kitokio gyvenimo nesugebėjo pajudinti jų įsitikinimų. Kaip taisyklė, tai labai negatyvūs, pesimistiški žmonės, kuriems kas metai viskas eina „blogyn ir blogyn“, nors atmetus emocijas ir subjektyvumą – akivaizdu, kad objektyviai taip nėra.
Gal tai tiesiog jaunystės nostalgija ir pyktis dėl senėjimo ir blogėjančios sveikatos, išprojektuotas į aplinką: „man radikulitas, reiškia, viskas blogyn“. Gal nesugebėjimas prisitaikyti prie realijų tokio gyvenimo, kur tau nenurodo, ką ir kaip turi daryti, bet už save esi atsakingas pats.
Deja, labai dažnai iš kalėjimo paleisti nusikaltėliai vėl kažką pridirba vien tam, kad juos pasodintų – „ten valgyti duoda ir lova yra“. Kažkas panašaus ir čia. Praeityje ieškoma saugumo pojūčio. Ypač kai mąstymas yra užsiblokavęs ties jaunystės suvokimu.
Gana įdomus tas reiškinys – mąstymo užstrigimas tam tikrame amžiuje (dažniausiai apie kokius 25 – 30 metų). Kartais atrodo, kad dalis žmonių, sulaukę tokio amžiaus, tarsi „sustoja“ ir toliau nesivysto.
Turėjau progą tuo įsitikinti netgi su savo kartos žmogumi – kai panašaus į mane 30+ amžiaus „devyniasdešimtųjų vaikas“ man karštai įrodinėjo, kad „Kaip tu gali klausyti Burak Yeter ir Alan Walker – čia ne mūsų kartos šokių muzika, na aš suprantu dar kai tu klausiai Scooter ir Brooklyn Bounce – čia mūsų mokyklinių „diskanų“ muzika, bet tik ne tie Burakai ir Walkeriai“.
(Truputį paaiškinsiu nežinantiems: Brooklyn Bounce – šokių muzikos projektas, populiarumo piką pasiekęs maždaug prieš 20 metų, kai mano karta „millennials“ buvo dar mokinukai. Scooterių manau net nereikia pristatinėti – visi juos žino. Burak Yeter ir Alan Walker – dabartiniai šokių muzikos grandai, dažnai girdimi radijo stotyse).
Man po šio pokalbio su savo bendraamžiu, pasidarė klaiku. Tarsi žmogus užstrigo praeityje, maždaug 2000 – 2008 metais, ir gyvena praeities realijomis, užsikonservavęs, uždaręs sau daugybę dabartinių galimybių ir atradimų.
Grįžtant prie prorusiškumo – gal nemaža dalis tų prorusiškų irgi yra panašaus supratimo? Sustojo kokiais 1985 metais, ir viskas, nuo tada – jokio progreso. Ir viskas aplink erzina, kad ne taip, kaip 1985 metais. Sudėtinga problema, bet manau, kad sąmoningomis pastangomis ji būtų išsprendžiama, net be specialistų. Tik deja, spręsti kažkodėl nenorima. Piktintis visu pasauliu „įdomiau“.
Antra priežastis – sąmokslo teorijos. Jomis besidomintys ir įtikėję žmonės būna priešiški viskam, kas oficialu: valstybės pozicija, politikų nuomonė, žiniasklaidos informacija, „mainstreaminė“ nuomonė ir panašiai. Visur sąmokslas, visur reptiloidai, slapti tikslai, griovimas, genocidas ir panašiai.
Ir tada ko daugiau tikėtis? Aišku, kad jeigu politikai ir žiniasklaida sako, kad Rusija yra agresyvi, diktatūrinė, kad ten pažeidinėjamos žmonių teisės, kad ji galiausiai sukėlė didžiausią karą Europoje nuo 1945 metų – čia irgi melas, sąmokslas, kažkieno plaukuota ranka, juodinimas.
Ir tokių žmonių visuomenėje yra daugiau, nei atrodo. Ypač aiškiai tai pamatėme per kovido pandemiją – esu apie tai jau rašęs, dabar plačiai nesiplėsiu, bet nusivylimas žmonėmis po tų visų „skiepū genacydo ir dūsinimo ancnukeis“ nesąmonių buvo milžiniško mąsto. Svetima gėda tiesiog.
Ir koks sutapimas – būtent tie, kurie rėkavo apie „skiepiNimo“ ir „anCniukų“ žalą, genocidą – dabar skleidžia pačias prorusiškausias, labiausiai vatines ir zetnikines „nuomones“.
Ir Rusija tokias „alternatyvias nuomones“ labai aktyviai kursto. Juk mūsų regione, praktiškai visi tie „atskleidžiantys tiesą“ plokščios žemės, chemtreilų, reptiloidų, skiepų mafijos, didžiojo pakeitimo ir be abejo – Rusijos didingosios istorinės misijos filmukai ir tekstai, būna rusų kalba. Ten šneka „specialistai“ iš Rusijos, vieninteliai gavę „slaptą informaciją“.
Ką jau kalbėti apie visokias Ren TV, kurias nesaikingai žiūrint, psichikos pakenkimas yra garantuotas. Rusijai to reikia – sėti nepasitikėjimą, abejones, kelti neramumus. Tai jiems palanku – Europos ir Vakarų destabilizacija. Ir savaime aišku – Rusijos pateikimas kaip alternatyvos vis „griūnantiems“ ir niekaip nesugriūnantiems Vakarams (jau caro laikais Vakarai turėjo „tuoj griūti“). Atseit, „mus verta rinktis, nesigailėsit“.
Ir tokie apgauti veikėjai yra gryniausi Rusijos propagandos ir skaldymo įrankiai, masių nuodytojai, gal net patys to nesuprasdami. Ir su jais tikrai būna sunku, nes bet kokią objektyvią tiesą ir logiškus argumentus jie iš karto priima kaip „pindosų melą“ ir „europropagandą“.
Protų užnuodijimas pasibaisėtinas, o užnuodytųjų defensyvumas – neįtikėtinas. Ne veltui yra sakoma: lengviau žmogų apgauti, negu jį įtikinti, kad buvo apgautas. Ir tokie suklaidintieji gina savo „tiesą“ (ir aišku, Rusiją) nagais ir dantimis.
Beje, esu matęs atvejį, kuris taip tobulai sujungia šias 2 aprašytas priežastis ir yra tokia „sodietiškos išminties“ koncentracija ir sublimacija, kad ryškesnių pavyzdžių vargu ar įmanoma rasti. Skambėjo taip:
„Aš jeigu ir skiepyčiausi, tai tik Sputniku – aiškus suprantamas pavadinimas, o rusai blogo nepadarys. O tie visi Pfizeriai, nesuprasi kas ten ir iš kur, kokio brudo pridėta“.
Ar dar reikia komentarų? Čia tobulumas, šedevras, žanro etalonas! Ir užstrigimas praeityje nesuprantant tų velnio naujovių, ir sąmokslo teorijos – viskas viename. Brilliant! Tikiuosi nevažiavo specialiai į Baltarusiją Sputniku skiepytis.
Trečias atvejis, jau šiek tiek nutolęs nuo „paprasto žmogaus“ realijų – finansinė nauda, Judo skatikai. Na, čia pakliūna visokie internetiniai troliai, rašantys prorusiškus komentarus už Putino kapeikas. Bet vis dėlto manau, kad norint tokį žmogų užverbuoti, jis turi jau priklausyti kuriai nors iš tų 2 anksčiau įvardintų kategorijų, ir būti šventai įsitikinęs, kad rašinėdamas už Rusiją, daro „gerą darbą“. Ar įmanoma priešingų pažiūrų žmogų priversti taip elgtis? Sunkiai tai įsivaizduoju.
Čia pakliūna ir visokie „šrioderiniai“ variantai su gerokai didesniais pinigais, nei už trolinimą komentarais – dujų vamzdžio čiulpimas, nešvarūs verslo interesai ir panašiai. Na, nors pinigai ir nedvokia, bet principingumas turi būti. Moralus verslas visada bus aukščiau už amoralų, parsidavėlišką verslą.
Taigi, prorusiškumo priežastis matau tik šias, bent jau pagrindines. Galimai jų yra daugiau – nesu daktaras ir nepretenduoju į absoliučią tiesą, bet savo pastebėjimus iš gyvenimo išsakiau tokius, kokius perskaitėte.
Labai tikiuosi, kad bent daliai žmonių tai padės lengviau atpažinti vidines savo ar artimų žmonių paklydimo priežastis, suvokti jas ir ištaisyti. Juk pripažinimas – pirmas kelias į klaidų ištaisymą. To ir palinkėčiau – mes visi galime taisytis, krikščioniška kiekvieno teisė.
Norite pasidalinti savo mintimis ar pranešti naujieną? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt