Kantrybės taurę perpildė naujienos apie vieną gerai žinomą prekybos tinklą, pasikabinusį lenteles „šiame skyriuje bendraukime ukrainiečių ir rusų kalbomis“. Dar padėkojo už supratingumą. Malonu, kad padėkojo.
Aš suprantu ukrainiečių problemas. Jie turi tokių patirčių, kurių net priešui nesinorėtų linkėti. Taip, jiems nelengva, ir tikrai palaikau juos ir jų šalį sunkioje kovoje prieš agresorių. Bet kalba eina ne tik apie juos, bet ir apie kitus migrantus iš buvusių TSRS respublikų, kurių pastaruoju metu pas mus labai padaugėjo – baltarusiai, uzbekai, tadžikai ir kiti.
Neturiu nieko prieš migrantus – jie čia dirba, kelia mūsų ekonomiką, užsidirba patys tokius pinigus, kokių savo gimtosiose šalyse neužsidirbtų. Puiku. Bet gal reikėtų mums pagaliau susiimti ir nustoti trukdyti jų integracijai, vartojant rusų kalbą, iš serijos „ai tai aš dar jos nepamiršau, man nesunku, aš pašnekėsiu“. Mes čia padedame jiems? Darome gerą darbą?
Nieko mes čia nepadedame, ir jokio gero darbo nedarome! Tik labai blogą – patys savo rankomis tempiame žmones į „russkij mir“ pelkę, gryniausią liūną. Darome savo valstybėje „rusiškojo pasaulio“ filialą. Ir tai yra baisus, neapgalvotas, neatsakingas elgesys, įvertinus geopolitinę situaciją!
Juk kaimyninės Rusijos režimas labai aiškiai įrodė, kad jiems daug nereikia, kad kur nors atsigrūstų „gelbėti“ ir „išvaduoti“. Jūs ten vartojate rusų kalbą, ją mokate, ja komunikuojate – reiškia, jūs jau „beveik rusai“, ir laikas jus išgelbėti nuo baisiosios NATA, amerikosų, eurofašistų ir kitų siaubybių. Rusijos meškutė jus visada priglaus. Jūs gi labai norite, jūs čia mums savi, tik provakarietiškas režimas jus engia (maždaug tokia „argumentacija“ buvo naudojama Ukrainos karo pateisinimui).
Mums šito reikia? Turint tokį kaimyną, kuris mus du kartus buvo okupavęs (1795 – 1918 ir 1940 – 1990 metais), mums kaip tik reikėtų minimalizuoti mūsų šalyje rusų kalbos įtaką, kad tam agresyviam kaimynui (o savo agresyvumą jis dabar įrodė labai akivaizdžiai) nebūtų suteikta jokių vilčių ar pretekstų. Bet ne – mes didiname, platiname jų kalbos sklaidą ir vartojimą! Jau visai išdrąsėjome? Pamiršome viską, net dabartinius Ukrainos įvykius? O ten viskas irgi prasidėjo nuo Ukrainos rusų bei rusakalbių ukrainiečių „gelbėjimo“.
Juk migrantai iš buvusios TSRS gyvena ne tik Lietuvoje. Jų nemažai yra ir kitose ES narėse – Vokietijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Švedijoje ir kitur. Ar ten su jais irgi šnekama rusų kalba, ar ten irgi parduotuvėse iškabos „būkime supratingi, čia kalbėkime rusų kalba“? Oi ne. Ten migrantams reikia kuo greičiau stengtis išmokti vietinę kalbą, kad galėtų pilnavertiškai gyventi ir dirbti. Nuo kada mes kitokie? Kiek žinau, pas mus viena valstybinė kalba – lietuvių. Tai kodėl elgiamės kitaip nei jie?
Jau tikrai pradeda varginti ta situacija, kai ateini į parduotuvę, kebabinę ar dar kur nors, kur tu esi klientas ir turi būti aptarnautas vietine kalba, ir išgirsti „a možna pa ruski“? Ar mes turime elementarios savigarbos, kad tai yra mūsų valstybė, ir galioja mūsų taisyklės? Kad mes savo šalyje privalome būti aptarnauti valstybine kalba, o ne laužyti liežuvį?
Iš kur tas įsitikinimas, kad Lietuvoje „ten kai nuvažiuosi, nebus jokių problemų, susišnekėsi rusų kalba“? Dauguma jaunų žmonių jos nemoka. Netgi nemaža dalis žmonių, mokančių rusų kalbą, po Rusijos sukelto karo Ukrainoje nori tą kalbą pamiršti, arba iš principo ja nekalba dėl anksčiau paminėtų priežasčių – nenori didinti jos sklaidos Lietuvoje, nes puikiai supranta to pavojingumą. Nuo kada turime derintis mes, o ne prie mūsų valstybės, įstatymų, tvarkos ir žinoma – valstybinės kalbos?
Gaila, kad mūsuose yra išlikę dar daug postkolonijinio mentaliteto. Aišku, su mūsų istorija – tas reiškinys suprantamas (nors ir nepageidautinas), ir jis nėra naujas pasaulyje. Juk kai kuriose Afrikos šalyse, kurios atgavo nepriklausomybę dar 1960 metais, daug kur iki šiol yra paplitęs suvokimas, kad Londonas ar Paryžius – pasaulio centras, o buvusių kolonijinių anglų ir prancūzų kalbų mokėjimas vertinamas aukščiau nei gimtųjų kalbų. Bet ar tai labai gerai?
Ne, tai yra neteisingas suvokimas. Ir mums šito „man nesunku, aš moku, aš prisitaikysiu nes čia aš esu tas, kuris privalo taikytis, reikalauti kažko – labai jau nepadoru, kam tas piktumas“ reikia atsikratyti, išrauti su šaknimis. Buvusios kolonijos labai dažnai net po kelių dešimtmečių būna susietos su buvusiomis metropolijomis nematomais psichologiniais saitais, bet juos laikas suvokti ir nutraukti, kuo greičiau. Ypač kai ta buvusi metropolija nėra šiuo metu demokratiška ir tvarkinga valstybė, kaip Didžioji Britanija ar Prancūzija, bet diktatoriška ir agresyvi Rusija.
Filmą pasižiūrėsiu rusų kalba, dainelių pasiklausysiu rusų kalba, jei reikia kažką surasti internete – ieškosiu Yandexe rusų kalba, socialiniuose tinkluose pasidalinsiu memais rusų kalba, su migrantais kalbėsiu rusų kalba... Baikime pagaliau. Kiek galima! Gal tai dar buvo kažkiek suprantama iki šio karo (nors geriau pagalvojus – jau tada tai buvo klaida). Bet tik ne dabar! Naivumo jau tikrai neturėjo likti.
Palyginus su Baltarusijomis, Uzbekistanais ar Tadžikistanais, iš kur pas mus atvyksta daug migrantų – mes šiuos 34 metus nebuvome nariais jokių NVS, Eurazijos Sąjungų, ODKB ir kitų Rusijos dominuojamų atseit „integracinių“ (nors iš tikrųjų – neokolonijinių) nesąmonių. Mes esame Vakarai. Pilnai integravomės į ES ir NATO – pagrindines Vakarų struktūras. Tai ir elkimės pagaliau atitinkamai!
Turi nelikti to stereotipo, kad pas mus čia atvykstama į „posovietinę šalį“. Tas žodis „posovietinis“ buvo aktualus gal iki kokių 2000 metų. Dabar už lango 2024 metai, 34 metai nepriklausomybės. Kiek dar žaisime su juo, kaip toje pagarsėjusioje Vilniaus reklamoje? Praėjo tie postsovietiniai laikai, viskas, liko laukinių 90-ųjų chaose. Baikime mąstyti taip inertiškai.
Daug kas pasakytų: „oi tai rusų kalbos nekenčiam, o jau kas angliškai pašnekės, tai ant kelių klaupsimės“. Tikrai ne. Aišku, anglų kalba – pagrindinė pasaulyje tarptautinio komunikavimo kalba, bet taisyklės galioja visiems tos pačios – gyveni Lietuvoje ir dirbi – mokaisi valstybinę kalbą. Be išimčių.
Šiuo atveju labai tinka Švedijos pavyzdys. Skandinavijos šalyse beveik visi gerai moka anglų kalbą. Švedijoje anglų kalbą moka netoli 90 proc. gyventojų. Bet statistiškai, negimtoji kalba, kurios labiausiai Švedijoje mokomasi, yra švedų kalba.
Švedijoje labai daug imigrantų, virš 20 procentų gyventojų. Ir aišku, iš tokios masės migrantų, tikrai atsirastų nemažas kiekis tokių, kurie anglų kalbą moka geresniu ar prastesniu lygiu. Ir švedai turėtų pretekstą sakyti „ai, nesivargink tu su ta švedų kalba – vis tiek mažos tautos ir sunki kalba, aš anglų kalba su tavimi pašnekėsiu, ir bus gerai“. Bet ne – kažkodėl migrantai švedų kalbą mokosi. Matyt, aiškiai duodama suprasti, kad Švedijoje be valstybinės kalbos niekur.
Ką jau kalbėti apie mokyklas – daugelyje mūsų ES partnerių mokyklos yra tik valstybinėmis kalbomis. Ir toje pačioje Švedijoje – visos valstybinės mokyklos tik švedų kalba! O pas mus ne tik nedrįstama rusiškų mokyklų pertvarkyti į lietuviškas (ką jau daro Latvija ir Estija su žymiai didesnėmis rusų mažumomis), bet dar ir migrantų iš NVS ar Ukrainos vaikai siunčiami į jas. Vėlgi – ką mes darome, savo pačių rankomis? Kodėl trukdome vaikams integruotis? Kodėl kuriame „russkij mir“ padalinį?
Susiimkime pagaliau ir supraskime, kad mūsų dabartiniai sprendimai turės pasekmių ateityje. Vardan į Lietuvą atvykusio žmogaus ateities – padėkime jam gerinti mūsų kalbos žinias, nestumkime savo rankomis ten, kur jais gali pradėti manipuoliuoti priešiškos mums jėgos.
Ir mąstykime bent 5 žingsnius į priekį, nes nemaža dalis verslo žmonių, kaip pastebiu, mato tik čia ir dabar – susišnekėjome, suprato, darbą padarė, toliau neįdomu. Daugiau atsakingumo dėl valstybės ir migrantų (būsimų jos piliečių) ateities ir saugumo! Ir aišku – mūsų nepaneigiama teisė savo šalyje kalbėti savo kalba. Ji turi būti užtikrinta, be kompromisų!
Norite išsakyti savo nuomonę ar pranešti naujieną? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt