Viskas prasidėjo nuo to, kad aš laukiausi savo planuoto, išsvajoto sūnelio. Viskas buvo kruopščiai suplanuota, iš anksto nupirkti visi daiktai, drabužėliai, vežimėlis. Vaikelio atėjimui ruošiausi kaip didžiausiam savo gyvenimo egzaminui, skaičiau nėščiosioms skirtą vadovą, lankiausi ligoninių rengiamose pamokėlėse apie vaikelio auginimą.
Nors vasara buvo labai karšta, mažylis neskubėjo į šį pasaulį ir, atėjus gimdymo terminui, aš išvykau į mano pasirinktą gimdymui ligoninę. Mano nuomonė apie šią įstaigą buvo puiki, kadangi joje lankiau pamokas apie kūdikio priežiūrą ir mane nuoširdžiai žavėjo jas vedančios akušerės nuoširdumas ir meilė savo darbui.
Deja, realybė pasirodė blogesnė, negu numaniau. Tik atsigulus prasidėjo mano košmaras ir, jei nebūtų įsikišęs kūdikio tėvas, aš dabar gal ir neturėčiau sūnelio, ir manęs gal net nebūtų šiame pasaulyje.
Visas košmaras prasidėjo nuo to, kad sąrėmiai nevyko, o gimdos kaklelis nesivėrė. Taigi jie pradėjo „skatinti“ gimdymą. Atėjo gydytoja, kuri buvo labai grubi, klaikiai grubiai sukišo man pirštus. Aš iš pradžių maniau, kad taip reikia turbūt, jos juk gydytojos, geriau žino, pakentėsiu. Tačiau kitą dieną atėjo gydytoja, kuri elgėsi dar grubiau, o sekančią dieną atėjo pati baisiausia ir grubiausia jauna gydytoja, kuri sugrūdo man pirštus iki kaklelio taip, kad aš pradėjau verkti, o ji mane barė sakydama, kad ko aš nesileidžiu, neva aš negerai elgiuosi. Mes su ja labai susiginčijom, ji mane sužalojo tokiu „skatinimu“, aš pradėjau kraujuoti ir verkti. Verkiau visą dieną, bet nei viena gydytoja nepaklausė, kodėl verkiu.
Tik praėjus po gimdymo metams, man prasidėjo uždegimai gimdos kaklelyje, o viena iš to priežasčių galėjo būti pažeistas gimdos kaklelis.
Tačiau tai dar ne finalas šioje istorijoje. Viskas baigėsi tuo, kad prakirpo vandenis ir pradėjau galų gale gimdyti. Deja, mano siaubas visu tuo nesibaigė. Artėjant link paskutinės gimdymo stadijos, aš susiginčijau su gydytoja ir ji tiesiog išėjo iš palatos, net nestebėjo aparatūros. Gimdymas buvo labai ilgas, tačiau jos išėjo ir paliko palatoje mus su vyru vienus. Tik paskui, kai atėjo, pamatė, kad kūdikio širdies tonusas krenta ir kažką sumurmėjo „oi, čia nepamačiau“. Bet atsiprašymo taip ir nesulaukiau.
Dėkoju Dievui ir nuostabiai gydytojai, kuri sugebėjo taip greitai atlikti Cezario pjūvio operaciją ir mus abu išgelbėti. Mes su sūneliu esame jai labai dėkingi. Nepaisant visko, kad mano sveikata šiuo metu nėra pati geriausia, kadangi man nustatė gimdos kaklelio uždegimą ir 2 laipsnio displaziją, sūnelis auga labai sveikas ir labai gražus.
Man ši patirtis buvo pati skaudžiausia iš visų patirčių mano gyvenime ir aš negalėjau įsivaizduoti, kad iš tiesų medikų abejingumas ir žiaurumas yra begalinis. Nuo pat pradžių pasitikėjau ginekologais, deja, ši žaizda paliks randą mano širdy amžinai. Fizinis skausmas pasibaigia, tačiau dvasinis yra pats sunkiausias ir paliekantis didžiausius pėdsakus.
Šiuo metu aš vis dar tebesu sunkioje emocinėje būklėje ir prie viso to aš sužinojau, kad yra ikivėžinė būsena gimdos kaklelyje, bet stengiuosi išlikti stipri dėl sūnaus, nes žinau, kad esu jam reikalinga.
Ačiū, kad dalijatės savo istorijomis. Norite pranešti naujieną ar išsakyti nuomonę? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt