Baigusi 12 klasių (tarp kitko, mokiausi pakankamai gerai) ilgai verkiau suvokusi, kad į universitetą stoti negalėsiu. Mama neturėjo pinigų. Nusprendžiau ieškotis darbo, taupyti pinigus mokslams. Visi kaip susitarę „karksėjo“, kad darau baisiausią savo gyvenime klaidą praleisdama tuos mokslo metus, kad dauguma taip pasielgę niekada ir nebepradeda studijuoti.
Labiausiai gailėjo manęs mokytojos, kurios labai vertino mano charizmą ir talentą organizuoti klasės veiklą. Teko visus nuvilti, nes po metų sukrapščiusi pinigus stojau mokytis. Politologijos.
Tuo tarpu, kai dalis mano buvusių klasiokų jau ėjo akademinių atostogų, dalis metė studijas, dalis verkė, kad studijos yra kančia (neskaitykim dar tų, kurie išvis emigravo) - aš jaučiausi sėdusi į savo roges. Taip - specialybė gal ir be perspektyvų (nors, kaip šios srities specialistė, drįsčiau ginčytis), tačiau 4,5 metų studijų buvo didžiausias malonumas.
Studijų metu įsimylėjau, persikėliau gyventi į Kauną. Po metų į Vilnių. Būsimasis vyras dirbti nevertė, jis pats verslus žmogus – nors ir užklupus krizei mes abu nenuleidom rankų, bandėm pakelti mažą verslą ant kojų ir t.t. Suklupom. O aš pati visus studijų metus buvau savo grupės kuratorė, nes vienintelė turėjau super sugebėjimų įkalbėti dėstytojus būti atlaidesnius per egzaminus ir visada suspėdavau paruošti grupę atsiskaitymams.
Šiais metais pabaigusi studijas nusprendžiau, kad reikia lįsti lauk iš po mylimojo sparno. Gi reikia kažkaip save realizuoti. O atrodo jau kaip ir pasiruošusi. Aukštasis išsilavinimas dantyse. Atrodo, labai gerą įspūdį turėtų sudaryti, jog aš dirbusi bene 4 metus pardavimų ir paslaugų sferoje – patirtis yra. Piniginėje vairuotojo pažymėjimas, kieme automobilis ir pilnos kelnės ryžto.
Po trijų mėnesių darbo paieškų pradėjo formuotis aiškesnis suvokimas, kad tą svajonių darbą rasti ne taip ir paprasta. Ir, žinoma, aiškėja priežastys:
1. Pasirodo, darbdavių akimis aš kaip ir išvis neturiu jokios patirties, mat 4 metai nedarbo (kol studijavau) tarsi mane grąžina į vystyklus. O tai, kad „neoficialiai“ tuos metus sukausi vyro biznyje, pati sandėliuoju krūvas savo verslo planų – nesiskaito.
2. Mano išklausyti seminarai, mokymai (buhalterijos, rinkodaros, apskaitos, krizių ir streso valdymas, darbo teisė) įvairiuose verslo kūrimo projektuose, pasirodo, irgi nesiskaito. Jie juk nemokami! Būtinai turi būti popieriukai – kad aš kažko mokiausi ir kažkur dalyvavau...
3. Man 25 - reiškia, kad va tuoj tuoj jau gimdysiu. Aš įtraukta į rizikos grupę kaip galimai „nuostolinga“. Gal man ant kaktos pasirašyti, jog medikų sprendimu gandrai į mano šeimą neatskris?
4. Man 25 – reiškia tai, kad esu tipinė nesubrendelė, nežinanti ko nori.
5. XI amžiuje reikalaujama pateikti kažkokių tai „kompiuterinio raštingumo“ įrodymų. Dėl dievo meilės! Šiais laikais kas antras pirmokas moka „windowsus“ persiinstaliuoti, o aš, jei labai reiktų, ofise ir internetą pati pajungčiau. Beje, mano mylimasis - informacinių technologijų specialistas, padėjau jam rašyti baigiamąjį darbą apie automatizuotas sistemas prekiaujant valiutų rinkoje.
Įdomiausia yra tai, kad norint įsidarbinti elementaria administratore, mergina turi būti gerai susipažinusi su raštvedyba (to mokoma profesinėse mokyklose) ir tuo pat metu turi turėti aukštąjį išsilavinimą, kuris išvis nesuteikia jokių žinių apie kažkokią tai „raštvedybą“ - na, nebent gal papasakojo apie termino reikšmę.
Žinoma, aš kuo puikiausiai žinau ir išmanau, kas tai yra raštvedyba. Tris mėnesius dirbau vienoje šaraškino kontoroje kaip vadybininkė (neoficialiai – bet juk tai irgi nesiskaito... ir būsimas darbdavys šios informacijos girdėti net nenori) ir į pareigas įėjo viskas: nuo įmonės apskaitos iki mokesčių mokėjimo... nuo kavos darymo direktoriui iki projektų ruošimo... nuo grindų valymo iki dokumentų tvarkymo teismams.
Visai neseniai kvietė į darbo pokalbį vienas didelis lietuviškas knygynų tinklas. Reikalavimai: būtinas aukštasis išsilavinimas, anglų, rusų, lietuvių kalbos. Būtinas domėjimasis literatūra. Na – atrodo, jei jau eiti dirbti pardavėja konsultante – tai bent jau į kažkokią tokią vietą, kaip knygynas. Bet kai paaiškėjo, jog reiks dirbti 180 val. per mėnesį už 700 Lt - susilaikiau nuo idėjos. Dar ne taip blogai viskas pas mane.
Tyliai savęs klausiu: kokio velnio aš tada krimtau tą aukštąjį mokslą, jei esu verta tik pardavėjos konsultantės darbo? Ir tyliai stebiuosi, jog be aukštojo išsilavinimo aš, dirbama batų parduotuvėje, gaudavau 1500 Lt į rankas... o čia su aukštuoju ir trim kalbom knygyne - 700 Lt.
Neturiu aš tų stebuklingų „pažįstamų“ (ypač svetimam mieste), kurie mane kažkur „įtrintų“ arba bent jau kažkam papasakotų, kokia aš perspektyvi darbuotoja. O mūsų lietuviški darbdaviai, sergantys „popieriuku/sertifikatukų manija“, niekada neįvertins jauno proto.
Darbdavių pasakymai - „nėra darbuotojų“, yra savaime suprantami. Žinoma, nėra! Nes net Švietimo ministrui keliami reikalavimai yra daug paprastesni, negu elementarioms administratorėms. Prašau atsakyti man tik į vieną klausimą - ar palengvėtų mano darbo paieškos, jei surašyčiau visas savo neoficialias patirtis į savo CV?
Jei darbdaviams pasakyčiau, kad kuo puikiausiai moku rašyti pretenzijas/skundus teismams, nes skolos už šildymą ir busto paskolos tapo nebepakeliamos? O jei darbdaviams pasakyčiau, kad vyras turi du UAB, vienas iš jų bankrutuojantis ir aš tvarkausi su ta bankroto byla? O jei pasakyčiau, kad pati bandžiau gauti Europos Sąjungos pinigėlių verslui daryti (norėjau gaminti biokurą)? O ar įvertintų, jei sužinotų, kad aš „neoficialiai“ dirbusi ir parduotuvės vedėja – priiminėjau ir atleidinėjau darbuotojus, kuo puikiausiai tvarkausi su apskaita, ir buvau 25 asmenų personalo vadovės asistentė (beje, tada buvau vos 20 metai). Ar svarus argumentas tas, kad aš padėjau savo vyrui tvarkytis jo investicinį portfelį?
Atrodo, esu socialiai stabilus, savimi pasitikintis ir adekvatus žmogus. Tačiau iškreipta darbo rinka ir iškraipyti santykiai tarp darbdavių ir darbuotojų verčia susimąstyti, kad gal vis tik perlipti per save ir emigruoti? Jei jau vergauti, tai bent jau už pinigus... Man tik 25 ir aš neieškau prezidento darbo – ateis laikas – būsiu ir prezidentė. Tačiau dabar noriu dirbti bent jau oriai...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!