Visuotinė panika, tvyranti ne vien mano galvoje, bet ir pamokose, baigia išvesti iš proto. Dieną, praleistą mokykloje, kai nebuvo ištartas stebuklingasis žodis „egzaminas“, galima laikyti beverte. Viskas sukasi tarsi karuselėje, tik įdomu, kokie abiturientai iš šios karuselės išeis į tikrąjį gyvenimą. Ar naujasis Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministras išgirs mūsų pagalbos šauksmus? Ar net ir juos išgirdus, dar yra galimybė ką nors pakeisti?
Galiu drąsiai pasakyti, jog jau įpusėję paskutiniai metai mokykloje yra didelis galvos skausmas, kai kuriems – pernelyg didelis. Štai, kad ir valstybinis lietuvių kalbos egzaminas. Aš, kaip ir visi mano klasės draugai, beveik mintinai mokame vertinimo normas ir žinome, kad šiemet mes būsime „bandomieji triušiai“, tai yra pirmieji patirsime džiaugsmą laikyti „kitokį egzaminą“.
Egzamino užduotis gana paprasta – tereikės parašyti literatūrinį arba samprotaujamąjį rašinį duotomis temomis ir pasiremti bent vienu iš nurodytų autorių. Iš pirmo žvilgsnio lengva, bet kuo labiau gilinuosi, tuo viskas atrodo sudėtingiau. Perskaičiusi vertinimo normas, egzaminų programą ir daugybę pavyzdinių rašinių, aš drąsiai teigiu, jog nežinau, kaip tiksliai parašyti „teisingą“ rašinį.
Tai jokiu būdu ne mano lietuvių kalbos mokytojos, kurią labai gerbiu, kaltė. Tiesiog esu girdėjusi tiek skirtingų aiškinimų ir samprotavimų, kaip rašyti „teisingus“ rašinius, jog pati nebežinau, kaip tokį parašyti. Kiekvieną kartą, kai mano mokytoja grįžta iš naujo seminaro, skirto brandos egzaminams aptarti, sužinome ką nors naujo, esame nukreipiami kita linkme ir turime taisyti savuosius „teisingų“ rašinių modelius. Priminsiu, jog visa tai vyksta, kai iki egzamino liko mažiau nei pusė metų. Iki šiol nežinau, kaip bus vertinamas šis egzaminas – ar balai konvertuosis į procentus, ar ne. Visi yra absoliučioje nežinioje.
Vis dėlto, dar labiau negu savo draugus abiturientus aš užjaučiu tautines mažumas, kurie šitą neskanią lietuvių kalbos egzamino jovalą srėbs kartu su mumis, kadangi laikys tokį patį egzaminą. Vienintelė nuolaida yra ta, jog rašybos, skyrybos ir kitų klaidų jie gali padaryti daugiau. Girdėjau ne vieną atvejį, kai didžiuosiuose miestuose prasčiau besimokantys mokiniai pereina į tautinių mažumų mokyklas tam, kad geriau išlaikytų egzaminą. Įdomu, ar to ir siekė mūsų Švietimo ir mokslo ekspertai.
Ta pati sunki situacija ir su kitų dalykų egzaminais. Visuose egzaminuose yra kažkas naujo, ko anksčiau nebuvo. Nauji vadovėliai sukurti toli gražu ne visiems dalykams, taigi medžiagos mokytis nėra. Visos mokytojos trauko pečiais, jos nežino, ko tikėtis. Tad kaip galime žinoti mes?
Visuotinė panika, nežinomybė, kasdieniai retoriniai klausimai tikrai nė trupučiu neprisideda prie smagaus ir nepamirštamo laiko, praleisto mokykloje. Mūsų šalies švietimo sistema žiūri tikrai ne ten, kur reiktų, ir keičia tai, ko keisti nederėtų. Sakydami, jog nori erudicija pasižyminčių moksleivių, kurie žengia į Lietuvos universitetus, jie gaus tik panikuojančius, pasimetusius ir kartais visai sužlugdytus abiturientus, kurių dauguma net nepasvarstę pasirinks, nors ir prastesnį, bet užsienio universitetą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!