Štai, pavyzdžiui, Vilis Normanas prisidėjo prie diskusijų apie mirties bausmę portale DELFI paskelbdamas savo straipsnį-nuomonę „Kodėl mirties bausmė yra būtina“. Autorius mirties bausmės būtinybę grindžia savąja laisvės idėjos interpretacija.
Straipsnio autorius viso savo straipsnio analizę grindžia teze, kad „vieno žmogaus laisvė baigiasi tik tenai, kur prasideda kito žmogaus laisvė“. Tam tikru atžvilgiu autorius mirties bausmės kontekste apskritai analizuoja žmogaus teisių ir laisvių ribas, kurias galima apibrėžti būtent minėtąja teze. Tačiau minėta tezė dviprasmiška. Nuo to, kaip ji yra interpretuojama, priklauso tolimesnis argumentavimas.
Vilis Normanas, savo straipsnyje įvesdamas tezę į mirties bausmės diskursą, teigia, kad vieno žmogaus teisė į gyvybę baigiasi, kai jis atima kito žmogaus teisę į gyvybę. Mano manymu, tai yra klaidingas tezės interpretavimas. Visų pirma, reikia pabrėžti, kad teisė į gyvybę yra prigimtinė teisė, kuri atsiranda ne nuo valstybės valios, todėl pati valstybė neturi teisės jos atimti, nebent yra kilusi tiesioginė grėsmė kitų žmonių gyvybei - t.y. gatvėje siautėjantį ginkluotą užpuoliką, kuris priešinasi policijos pareigūnams pats į juos šaudydamas, yra teisinga sustabdyti, net jei tam reikalinga užpuolikui atimti gyvybę, idant jo nusikalstami veiksmai neturėtų neigiamų pasekmių kitų žmonių teisei į gyvybę.
Kitas kraštutinumas - karas, kurį kai kas gali pavadinti natūralia žmonijos būsena, bet mano manymu, tai klaidingas įsitikinimas, bet tai jau kitas diskusinis klausimas, į kurį nesigilinsiu. Antra, nors teisė į gyvybę kyla ne iš valstybės, o iš žmogaus prigimties, tačiau valstybė turi pozityvią pareigą saugoti žmonių teisę į gyvybę, kadangi tokios apsaugos nebuvimas lemtų chaosą, anglų filosofo Thomo Hobbes'o pavadintą „visų karu su visais“.
Šią pražūtingą būseną pakeičia proto padiktuotos taikos sąlygos - prigimtiniai įstatymai/teisė, kurių laikymuisi garantuoti ir atsiranda valstybė. Be to, valstybės egzistavimo garantas yra visuomenė, be kurios valstybė netektų savo prasmės. Būtent todėl valstybė yra suinteresuota saugoti prigimtinę žmogaus teisę į gyvybę. Tačiau atsakymas į pagrindinį klausimą, ar valstybė turi teisę atimti gyvybę tam žmogui, kuris nužudė kitą žmogų, dar lieka nepilnai atsakytas.
Mano kritikuojamo straipsnio autorius laikosi požiūrio, kad valstybė privalo prieš žudikus taikyti principu „akis už akį” paremtą mirties bausmę - „gyvybė už gyvybę“. Autorius į diskursą dar įveda tokius terminus kaip moralė ir lygybė. Visų pirma, jis sako, kad nužudymas reiškia negrįžtamą žmogaus sunaikinimą ir atkreipia dėmesį į moralinę „reiškinio“ pusę - „Kito mirtis yra pačios moralės mirtis“. Reikia turėti omenyje, kad moralinės normos - tai yra visuomenėje priimtos elgesio taisyklės, kurios nustato tinkamus visuomenės narių poelgius.
Gerbti kito žmogaus teisę į gyvybę yra viena iš moralinių normų, o nužudymas tėra tos normos sulaužymas, nesilaikymas, todėl klaidinga yra teigti, kad žmogaus nužudymas yra moralės mirtis, nes sulaužius moralės normas, moralė savaime neišnyksta (metaforiškai kalbant nemiršta).
Remdamasis poetine moralės mirties samprata, autorius teigia, kad „mirties bausmė yra ne atsakas į žudymą“ - ji tik simboliškai žymi visuomenės gebėjimą prisiimti atsakomybę už Kito laisvės gynimą. Autorius mirties bausmę metaforiškai pavadina „moralės prisikėlimu naujam gyvenimui“. Šie autoriaus samprotavimai, mano požiūriu, yra klaidingi. Svarbu pabrėžti, kad mirties bausmė nėra Kito laisvės gynimas, nes jau įvykdžius nužudymą nelieka ginamojo subjekto. Nusikaltėlis taip pat nebekelia pavojaus, jei jis yra sulaikomas ir izoliuojamas nuo visuomenės, todėl čia nėra ir subjekto, nuo kurio ta gynyba turėtų būti taikoma.
Nelogiška ginant Kito laisvę, kurios jau nebeįmanoma atstatyti, nužudyti pavojaus visuomenei nebekeliantį beginklį nusikaltėlį. Kito žmogaus teisės į gyvybę gynimas turi būti suprantamas kiek kitaip nei bando įteigti autorius. Straipsnyje vadovaujamasi logika, kad kito asmens laisvė turi būti ginama jau po nusikaltimo įvykdymo. Logiška būtų tą laisvę ginti tokiomis priemonėmis, kurios padėtų išvengti nusikaltimo įvykdymo, o mirties bausmė tėra tik desperatiškas keršto aktas, įkvėptas nepavykusio bandymo įvairiomis priemonėmis išvengti nusikaltimo.
Vilis Normanas toliau plėtoja moralinį argumentą, įvesdamas susitarimo sulaužymo aspektą. Autorius teisingai teigia, kad „joks žmogus neturi teisės atimti Kitam žmogui gyvybės“. Autorius, taikydamas šį teiginį žudikui, netiksliai nurodo, kad žudikas atmeta susitarimą neperžengti kito žmogaus laisvės. Iš tiesų tai jis tą susitarimą sulaužo. Tas susitarimas yra moralės normos, kurios jau buvo aptartos. Autorius bando suponuoti, kad sulaužęs moralės normas, deviantas negali tikėtis, kad likusi visuomenė jam taikytis tas pačias moralės normas. Tačiau visuomenė, nužudydama žmogžudį, pati sulaužytų jos pačios priimtas normas, tokiu būdu būtų paneigtos pačios normos, jos netektų savo prasmės.
V. Normanas laiko logišku sunaikinimą laisvės (šiuo atveju gyvybės) to žmogaus, kuris sunaikina Kito laisvę. Autorius šį savo teiginį argumentuoja įvesdamas į diskursą dar ir lygybės sampratą. Jis teigia, kad laisvės atėmimas įkalinant yra „tik bandymas išvengti atsakomybės“, netinkama priemonė lygybei ir laisvei apginti.
Mano požiūriu, autorius klaidingai įveda lygybės terminą. Šiuo atveju labiau tiktų proporcingumo principo įvedimas. Laikantis prigimtinės ir neatimamos teisės į gyvybę principo, nėra proporcinga už kito gyvybės atėmimą bausti mirtimi, nes kitaip pats principas netektų prasmės. Tai reikštų, kad visuomenė, kuri nėra teisės į gyvybę kūrėja, laiko, kad ši teisė yra atimama. Laisvės atėmimas terminuotam ar neterminuotam laikotarpiui yra pakankamai proporcinga sankcija už nužudymą - tai juolab nėra, kaip autorius teigia, bandymas išvengti atsakomybės, nebent manysime, kad už bet kokius nusikaltimus reikia bausti fizinėmis bausmėmis - viešu išplakimu ir pan. Nusikaltėlis atsako už savo nusikaltimą ir yra izoliuojamas nuo visuomenės ir taip netenka daugelio savo teisių ir laisvių. Tai nėra atleidimas už nuodėmes, tai proporcingas atpildas už padarytą nusikaltimą.
Vilis Normanas savo straipsnyje kritikuoja prieštaraujančius mirties bausmei. Autorius klaidingai interpretuoja mirties bausmės priešininkus, sakydamas, kad jie pasisako už nuodėmių atleidimą, atsisako ginti laisvę ir lygybę, gina žmogžudžius. Mano manymu, autorius puola mirties bausmės priešininkus deklaratyviais ir niekuo nepagrįstais teiginiais. Pasisakymas prieš mirties bausmę nėra joks nusikaltėlio gynimas, nuodėmių atleidimas ir juo labiau atsisakymas ginti laisvę – atvirkščiai, nusikaltėlis turi susilaukti proporcingos padarytam nusikaltimui bausmės, tačiau prigimtinė žmogaus teisė į gyvybė negali būti ribojama kitaip, kaip tik būtinosios ginties atveju.
Mirties bausmė negali būti laikoma būtinąja gintimi, kadangi sulaikius ir nuginklavus nusikaltėlį, jis jokios tiesioginės grėsmės nebekelia. Kitaip nei teigia autorius, mirties bausmės oponentai negina laisvės neigimo idėjos. Kadangi Vilio Normano straipsnyje laisvės samprata labai priartėja prie teisės į gyvybę principo, logiškiau būtų teigti, kad vis tik mirtis bausmės įvedimo priešininkai kaip tik gina neatimamą teisę į gyvybę.
Baigiant reikėtų konstatuoti, kad Lietuvoje kilusios diskusijos dėl mirties bausmės grąžinimo jau po truputį rimsta. Petras Gražulis pakeitė savo poziciją ir dabar vietoj mirties bausmės už itin žiaurų nužudymą ar nužudymą kankinant siūlo įkalinimą iki gyvos galvos. Ši žinia buvo tyliai nušviesta žiniasklaidoje.
Su šiuo Seimo nario žingsniu diskusijos kuriam laikui atguls į stalčių, iki kol visuomenę sukrės dar vienas žiaurus nusikaltimas, lemsiantis psichologinį mirties bausmės poreikį. Tačiau reikia suprasti, kad mirties bausmė kaip kerštas už nužudymą neturi prasmės. Ji nesugrąžina aukų, nepalengvina praradimo jausmo tų aukų artimiesiems. Be to, visada egzistuoja klaidos tikimybė - vienas iš stipriausių argumentų prieš mirties bausmę, kuris straipsnyje nebuvo plėtojamas.
Apeliavimas į tai, kad atėmęs žmogui gyvybę, tu pats turi jos netekti, nes neva sulaužei moralės normas, yra klaidingas. Straipsnio tezė - „vieno žmogaus laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė” - turi būti neatsiejama nuo principo „nesielk su kitais taip, kaip nenorėtum, kad kiti su tavimi elgtųsi”. Mes nežudome žmonių ir nenorime, kad mus žudytų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!