Pradžiai trumpai apie save: kas skaitė ankstesnį mano straipsnelį žino, kad dirbu telekomunikacijų srityje. Nors ir dirbu šioje srityje, turiu išsilavinimą šioje srityje, bet gyvenimas darbas – namai – televizorius ir panašiai manęs netenkina. Tad iš neturėjimo ką veikti universitete studijuoju psichologiją. Na, bet šis rašinys ne apie mane, o apie socialinio dykinėjimo fenomeną.
Kaip jau rašiau pradžioje – socialinis dykinėjimas – neigiamas reiškinys, kurio neigiamumas gali būti išreikštas paprastu aritmetiniu pavyzdžiu: 2+3=4. Manau, kad daugelis su manim sutiks, kad nieko gero, jei iš jūsų penkių šimtų litų vien dėl to, kad tie penki šimtai yra vienoje vietoje jų vertė staiga sumažėtų iki keturių šimtų litų, tad šis rašinys yra ne apie tai, koks blogas tas socialinio dykinėjimo fenomenas, bet apie tai, kaip jį galima būtų bent sumažinti ir, kad tie penki šimtai litų vienoje vietoje virstų ne keturiais šimtais litų, o kokiais bent jau keturiais šimtais penkiasdešimt litų. Na, bet apie tai pradėkime nuo pradžių.
Socialinio dykinėjimo aiškinimas
Socialinio dykinėjimo aiškinimų yra ne vienas, o keli. Apie kiekvieną - trumpai. Pirmas: suvokimas, kad yra gana daug šansų, kad kitas grupės narys išspręs problemą ir visa grupė turės iš to naudos.
Geresniam priežasties supratimui pasiremkime praktiniu pavyzdžiu. Yra penkių asmenų grupė, kuri turi sukurti naujo produkto reklamą. Atėjęs padalinio vadovas (kuris pats nedalyvauja kūrybiniame procese) nurodo, kad grupė turi penktadienį iki pietų raštu pateikti naujo produkto reklamos idėją. Grupės nariai, žinoma, su tuo sutinka ir tęsia savo darbą.
Kas vyksta toliau? Greičiausiai daugelis grupės narių atsimins, kad grupė iki penktadienio pietų turi raštu pateikti reklamos idėją, bet žinodamas, kad grupėje yra dar keturi žmonės – pagalvoja, kad kažkas kitas tai padarys (o jis tuo tarpu patinginiaus, ar užsiims kitais darbais). Galiausiai visi nariai taip pagalvoję nutaria, kad padarys tai kažkas kitas, ir tik penktadienį, likus dviem valandom iki pietų supranta, kad nė vienas grupės narys raštu tos idėjos taip ir neparašė.
Kas bus toliau – neaišku. Gali būti skubotas idėjos užrašymas raštu (ir iš to skubėjimo pridarytos klaidos, stresas...), vadovo reikalavimo neįvykdymas (su visom dėl to gresiančiomis pasekmėmis), konfliktas grupėje ir taip toliau.
Antras: tikėjimasis, kad kiti grupės nariai ims ir išspręs problemą. Kitaip sakant, siekiama palaikyti grupės pastangų pusiausvyrą (jei kiti dės daug pastangų į problemos sprendimą, o aš nedėsiu - gausis pusiausvyra). Jei taip pagalvoja visi grupės nariai – visi grupės nariai nededa pastangų arba deda jų kur kas mažiau nei galėtų. Iš to vėl savos problemos (nespėjimas į terminus, vėlavimas ir t.t.).
Trečias: grupinė atsakomybė. Visi grupės nariai yra atsakingi vienodai už vienos ar kitos užduoties atlikimą. Jei užduotis yra neįdomi, varginanti ir panašiai – grupės nariai turi galimybę „pasislėpti“ grupėje ir atsikratyti atsakomybės (perkeldamas ją ant visos grupės).
Ketvirtas: jeigu žmogus žino, kad jo indėlis yra vertinamas ir stebimas – jis dirba taip, kad atitiktų vertintojo standartą. Tokiu atveju narys yra motyvuotas ir deda pastangas atlikti užduotį.
Socialinio dykinėjimo efekto mažinimas/panaikinimas
Taip, šį efektą galima sėkmingai sumažinti ar net visai panaikinti be ganėtinai didelių pastangų. Tiesiog iš grupės veiklos reikia pašalinti anonimišką indelį ir sukurti siektino elgesio normą (standartą).
Anonimiškas indėlis gali būti pašalinamas tokiais būdais, kaip ataskaitos rengimas, kurioje atsispindi grupės nario indėlis į grupę, reguliarūs pokalbiai, kurių metu turi būti parodomas indėlis į grupės veiklą (tarkim, kiekvieną savaitę grupės nariai ateina pas savo vadovą ir kiekvienas pasisako, ką per šią savaitę jis padarė grupėje ir kokia iš to nauda) ar koks kitas būdas.
Elgesio normos siekimas – tai tiesiog grupės narių vadovo sukurtas įvaizdis, ko jis tikisi iš grupės veiklos. Tarkim, vadovas sukuria įvaizdį, kad tos darbo grupės norma – tikslus, efektyvus, kiek įmanoma greitesnis darbo atlikimas. Grupės nariai, suprasdami, kad tokia norma – dės maksimalias pastangas, kad atitiktų tokią normą.
Realybėje tokios normos siekimas gali būti įgyvendintas grupės darbo pradžioje – atėjęs vadovas (lyderis) paaiškina, ko jis tikisi iš grupės, ką jis laiko grupinio darbo norma. Jei vadovas grupėje bus pavyzdys, autoritetas – iš esmės to užteks, kad dalyviai dirbtų dėdami pastangas.
Greta šitų dalykų galima įvesti ir kitokių motyvaciją keliančių dalykų. Tarkim, anksčiau minėtas kassavaitinis pokalbis apie kiekvieno grupės nario indėlį į grupės darbą, gali būti paskatintas vienokiu ar kitokiu būdu (tarkim, didžiausią indėlį padarę grupės nariai gauna paskatinimą -
priedus prie atlyginimo, bilietus į koncertą ar kokį atrakcionų parką, kvietimus į pirtį ar net, galiausiai, paprasčiausius pagyrimus raštu/žodžiu, medalius).
Ne tiek svarbu kaip žmonės bus paskatinti – svarbiausia, kad jie išvis bus paskatinti.
Na, o ką patys manote apie šį fenomeną? Siūlau savo nuomonę išreikšti komentaruose ar kitais būdais.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!