Pastaruoju metu Lietuvos policijos veiksmai sukėlė didelių ir toli gražu ne teigiamų atgarsių visuomenėje. Bene labiausiai daugelį šokiravo vadinamasis Garliavos šturmas, kuriame dalyvavo keletas šimtų policininkų, padėdami ištempti klykiančią mergaitę. Norėtųsi, kad mūsų policininkai aktyvesni kovoje su nusikalstamumu, o ne „operacijose“ prieš grėsmės visuomenei nekeliančius žmones.
Ne ką mažiau šokiravo ir asmenų, taip pat ir nepilnamečių, rašančių kreidelėmis ant šaligatvio, sulaikymas. Turbūt kiekvienas vaikystėje yra rašinėjęs, piešęs kreidelėmis ant asfalto ar šaligatvio. Pagalvokite... Už tai galėjote būti sulaikyti ir griežtai nubausti. Tuo tarpu, grafitininkai, šiukšlintojai ar kiti vandalai retai pakliūva į policijos rankas. Ne kartą visuomenę sukrėtė kraupūs įvykiai, kuomet girti policininkai sužaloja ar pražudo žmones eismo įvykiuose.
Aš visuomet tikėjau mūsų policija, tikėjau, kad ji taps europietiška, tikėjau, kad ji gins visuomenę ir žmogų. Tikėjau, netgi tada, kai pačiam teko susidurti su neprofesionaliu policijos elgesiu, abejingumu pranešant apie įvykdytus nusikaltimus. Pykau, kai žmonės vadino policiją „stribais“, „mentais“, tačiau tas tikėjimas pranyko. Galbūt jau išgaravo mano jaunatviškas idealizmas, susidūręs su pilka realybe, tačiau, akivaizdu, jog mūsų valstybėje yra daug taisytinų dalykų. Mūsų teisėsaugos ir teisėtvarkos sistema yra bene pirmose eilėse.
Kad ir kaip būtų bandoma parodyti, jog tiek teismai, tiek policija savo tradicijomis siejasi su tarpukario Lietuvos laikotarpiu, visgi manyčiau, jog, kad ir kaip mums nesinorėtų pripažinti, tai yra totalitarinės valstybės represinio aparato tradicijų tęsėjai. Aš suprantu tuos žmones (įskaitant ir Seimo narius, ministrus), kurie vis dar palaiko mūsų policiją - sunku susitaikyti su tuo, kad per 20 nepriklausomybės metų mūsų teisėtvarkos institucijos, nepaisant didelių pastangų, netapo panašios į vakarų Europos valstybių analogiškas institucijas.
90-aisiais Tarybų Lietuvos milicijos sprendimas pereiti į nepriklausomybės rėmėjų gretas buvo pagirtinas sprendimas ir itin svarbus mūsų nepriklausomybės įtvirtinimui. Deja, po dvidešimties metų, manau, galime pasakyti, jog tai yra ta pati milicija, tik su kita uniforma. Kaip ir anksčiau nuolankiai tarnaujama biurokratiniam elitui. Neturiu nieko prieš, jog sukčiai apgavę Seimo narę Mariją Aušrinę Pavilionienę buvo sulaikyti, tačiau reikia suvokti, jog dėl eilinio Lietuvos piliečio tokių veiksmų tikrai nebūtų imtasi. Niekas nebūtų masiškai krėtę sulaikymo įstaigų ir dėję tokių pastangų. Kiek apgautų bobučių atgauna sukčių išviliotus pinigus, ar dėl jų dedamos tokios pastangos? Kai iš kokio nors politiko vaiko pagrobiamas telefonas - jį sugebama atgauti itin greitai, tam metamos didelės policijos pajėgos. Senas įprotis paklusti šeimininkui yra labai gajus, nors vis dar nesuvokiama, jog šeimininkas turėtų būti kiekvienas Lietuvos pilietis.
Mano tėvams taip pat yra tekę sulaukti sukčių skambučio siekiant išvilioti pinigų. Spėkite, kokių veiksmų ėmėsi policija, kad sukčiai būtų išaiškinti ir toliau nebandytų apgauti kitų žmonių. O gi absoliučiai jokių. Kaip gi gali nestebinti toks neveiklumas, ypač žinant, jog sukčiai dažnai yra asmenys, atliekantys bausmę įkalinimo įtaigose, kuriose daugelio kalinių turimą mobilųjį ryšį galima paprastai nuslopinti techninėmis priemonėmis.
Užtai mūsų teisėtvarka parodo savo jėgą suimdama kreidelėmis rašančius ir pilietinį protestą išreiškiančius žmones, brutaliai susidorodama su gatvės muzikantais miesto centre, šokiruojant ir miestelėnus miesto svečius atvykusius iš užsienio. Brutalumas dar vienas policijos bruožas, kurio labai sunkiai sekasi atsisakyti Lietuvos policijai. Daugelis, turbūt prisimena, kaip mokslininkas ir rašytojas Gintaras Beresnevičius mirė po kelionės į nakvynės namus policijos automobilio bagažinėje.
Negebėjimas vesti dialogo, abejingumas yra viena iš priežasčių, kodėl piliečiai nepasitiki policija. Piliečiai netiki, jog policija gali padėti ir tiesiog į ją nesikreipia. Pažvelgus į užregistruotų nusikaltimų lygį, statistika yra iškalbinga. Liuksemburge, kuriame yra viso labo pusė milijono gyventojų, nusikaltimų yra užregistruojama gerokai daugiau, negu Lietuvoje. 2009 m. Liuksemburge buvo užregistruota apie 6400 nusikaltimų 100 000 gyventojų , kai tuo tarpu Lietuvoje apie 2500 nusikaltimų 100 000 gyventojų (viso 76000 nusikaltimų) – nors Lietuvoje darbuojasi 6 kartus daugiau policijos pareigūnų. Norvegijoje užregistruotų nusikaltimų rodiklis yra apie 5500 nusikaltimų 100 000 gyventojų.
Ar tai reiškia, kad šiose šalyse siautėja nusikaltėliai ir mums labai pasisekė, kad gyvename taikioje ir ramioje Lietuvoje? Tikrai ne - tai reiškia, jog piliečiai tiesiog nesikreipia į policiją, nes ja netiki ir nepasitiki. Nors Lietuvoje tiek kai kurios žiniasklaidos priemonės, tiek kai kurie visuomenės sluoksniai piktinasi, kad nusikaltimai užima pirmus puslapius ir reikėtų daugiau kitokių naujienų, tačiau realybė yra tokia - Lietuvoje įvykdoma itin daug smurtinių nusikaltimų, žmogžudysčių. Jei visoje ES nužudymų skaičius yra apie 1 nužudymą šimtui tūkstančių gyventojų, tai Lietuvoje jis 2009 m. siekė 5,6. Taigi, skirtumas yra net daugiau nei 5 kartai. Baltijos šalys yra neabejotinos žmogžudysčių lyderės ES.
Kai 2006 m. Briuselio centrinėje traukinių stotyje buvo nudurtas 17-metis šis įvykis šokiravo Belgiją. Tai inspiravo ir masines eitynes, demonstracijas. Galų gale, aukos vardu netgi buvo svarstoma pavadinti vieną iš gatvių Briuselyje. Lietuvoje žmogžudystės nesulaukia tokio atgarsio. Naujienos, kurį laiką figūruoja laikraščių puslapiuose. Po to kraupių nusikaltimų istorijos pamirštamos, netrukus spauda jau gali rašyti apie naujus. Jau kurį laiką Lietuvą krečia dingstančių merginų istorijos - merginos tiesiog dingsta pakeliui į namus, o po to atsiranda vandens telkiniuose be jokių smurto žymių. Labai keista ir neatrodo įtikima.
Lietuvos teisėtvarkos institucijos labai kruopščiai „įgyvendina įstatymus“ prieš taikius protestus. Pamenu, dar berods, 2002 m. policija buvo sulaikiusi nedidelę protestuotojų grupelę su rašytoja Jurga Ivanauskaite priešakyje, kurie protestavo prieš aukštų Kinijos pareigūnų vizitą. 2006 m. per Didžios Britanijos karalienės vizitą PETA aktyvistė buvo sulaikyta dėl to, jog dėvėjo meškiuko (!) kostiumą. Šis nutikimas sukelia šypseną ir pasibaisėjimą tuo pačiu metu. Ką Lietuvos policija atlieka efektyviai, tai imasi jėgos prieš taikius protestus.
Man ne kartą teko stebėti protestus vakarų Europos šalyse - niekur nėra naudojama tokia prievarta prieš taikius protestuotojus. Lietuvoje tiek teisėsauga, tiek teismai bukai seka sausa įstatymo raide. Pamirštama, kokius tikslus turėjo įgyvendinti įstatymas, kokia yra jo dvasia. Protingumo ir proporcingumo kriterijai, realus situacijos vertinimas dažnai lieka užribyje. Mane kaip pilietį, būtent tai ir gąsdina.
Lietuvoje stengiamasi nuslopinti bet kokį protestą, ypatingai socialinį. Dalyviai paprastai išvadinami papirktais kaimyninių valstybių, kenkiančiais Lietuvai, policija kruopščiai vykdo instrukcijas, teismai, negalėdami dalija dideles baudas. Tiesiog stengiamasi atgrasinti visuomenę nuo bet kokio protesto. Panaši situacija yra Izraelyje, kur šiais metais bene pirmą kartą buvo surengti masiniai socialiniai protestai. Pirmą kartą Izraelyje buvo reiškiamas nepasitenkinimas socialine ir ekonomine padėtimi. Tai yra Izraelis, valstybė, kuri kiekvieną dieną yra pasirengusi karui. Mes gyvename Lietuvoje. Esame nepriklausomi 22 metus, esame Europos Sąjungos ir NATO nariai. Esame saugesni, negu bet kada istorijoje. Nebereikia gyventi baimėje, kad bet koks protestas ar kitokia nuomonė kenkia valstybei.
Man neramu, jog mūsų policija, viešojo saugumo tarnyba, VSD, teismai dažnai veikia pagal įstatymo raidę, neatsižvelgdami į jo esmę, nevertindami situacijos. Jėga dažnai naudojama neproporcingai. Vėliau yra aiškinama, jog viskas buvo pagal įstatymą ir įstatymus reikia vykdyti. Kuo tai skiriasi nuo Sovietų sąjungos teisėsaugos institucijų? Konclagerių sargai, rėmėjai, taip pat vykdė įstatymus ir sausai sekė įstatymo raide. Man neramu, jog toks represinis elementas yra labai gajus mūsų teisėsaugoje ir teisėtvarkoje.
Negaliu bent trumpai neaptarti teismų. Situacija, istorijos su kuriomis susidūrė mano aplinkos žmonės, verčia mane griebtis už galvos vien tik apie tai pagalvojus. Nešvarūs ryšiai, kyšiai atitinkamiems sprendimams priimti ir pan. Tokie atvejai retai patenka į žiniasklaidą. Visgi kartai patenka. Štai, visai neseniai Vilniaus apygardos teismo teisėjas R. Skirtunas buvo apkaltintas korupcija. 2012 m. birželio mėnesio „Vilmorus“ tyrimo duomenimis tik 17 proc. Lietuvos gyventojų pasitikėjo teismų sistema. Lietuviai - vieni labiausiai nepasitikinčių teisingumo sistema savo šalyje. Katastrofiškas nepasitikėjimas sąlygoja ir pačios Lietuvos valstybės legitimumo (pripažinimo, pasitikėjimo) nykimą piliečių akyse. Neturėtų stebinti, jog nusivylę piliečiai patys imasi vykdyti savo teisingumą.
Kad ir kaip skaudu daug kam būtų tai pripažinti, panašu, jog per 22 nepriklausomybės metus nesukūrėme europietiškos teisėsaugos. Galbūt atėjo laikas imtis drastiškų priemonių. Galbūt reikia pasielgti taip, kaip pasielgė Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis, atleidęs visą kelių policiją ir pakeitęs ja nauja struktūra ir naujai paruoštais pareigūnais. Reformos rezultatai buvo neįtikėtinai puikūs. Korupcija žymiai sumažėjo, pasitikėjimas policija padidėjo. Gruzijos policijos reforma dažnai pristatoma kaip pavyzdys kitoms valstybėms.
Mūsų kelių patruliai taip pat negarsėja sąžiningumu. Dažnas vairuotojas, išgirdęs apie vairuotoją, sugautą siūlant kyšį, tik nusišypso- „mažai davė“. Apskritai, manau, policijos kontrolės keliuose tikrai trūksta. Ji dažnai kaltinama, jog labiau koncentruojasi į „pelningus“ kelių eismo taisyklių pažeidimus, nėra suinteresuota vykdyti realią situacijos įvertinimu paremtą kontrolę ir prevenciją. Nors avarijų ir žuvusių keliose statistika pagerėjo, visgi Europos statistikos lentelėse vis dar esame apatinėje dalyje ir Lietuvoje dar tikrai daug chuliganiškų vairuotojų, sukeliančių skaudžias avarijas.
Grįžtant prie policijos reformos galima svarstyti, kaip tą reformą atlikti, tačiau ją reikia atlikti ryžtingai. Ir tai neturi būti tik uniformų ir spalvų pakeitimas, turi keistis personalas, procedūros, veikimo standartai. Reikia siųsti jaunus gabius jaunuolius „Naujajai Policijai“ mokytis Skandinavijos ar kitose Vakarų Europos šalyse, suteikti jiems darbo praktikos, jie turi dirbti šalia Skandinavijos ar kitų vakarų Europos kolegų.
Visa policininkų paruošimo sistema turi būti reformuota ir pagrįsta, kurios nors pasirinktos šalies modeliu. Atlyginimai policininkams turėtų būti pakelti, kad būtų pritraukiami kiek gabesni žmonės. Tas pats galioja ir prokuratūrai ir teismams - reikia mokyti jaunus žmones kitose šalyse, kad jie ten įgytų darbo praktikos. Jie turėtų būti naujos teisingumo ir teisėtvarkos sistemos stuburas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
