Gimiau, užaugau, esu. Kaunas - namai. Gatvės - gražiausios pasaulio upės. Daugiabučiai - unikalūs dangoraižiai. Nieko man nereikia, tik vakaro, ir miesto pakraščiu besiridenančios saulės. Alėja, kuria pereita ne vieną šimtą kartų. Stotelės, kuriose ne vieną kartą mane sulijo, nes vandalai išdaužė stogą. Važiuoju autobusu ir kyla šypsena bežiūrint į tuos pirmą kartą matomus žmones.
Ką tik perskaičiau kokios tai lietuvės sąrašą, ką ji mėgsta, kokia ji jaučiasi. Ten buvo punktas, bylojantis apie tai, jog ji myli Lietuvą, bet ne „stereotipinius lietuvius“.
Ir staiga pasidaro gaila, kai suvoki, jog taip mąstančių yra labai daug (daugiausiai jų, žinoma, Kauno sporto halėj per krepšinio rungtynes, dar galima sutikti gegužės pabaigoje, baruose stebint „Euroviziją“). Tame ir bėda, kad tas pats „stereotipinis lietuvis“ dabar myli tik Lietuvą kaip žodį, kaip ženklą, kaip istoriją. Bet juk tai ne šalis. Šalis tai visuomenė. Visuomenės pagrindas - žmogus. Mes vienas kito nemylim.
Ir norite, įrodysiu, kad visos mūsų šalies problemos kyla ne iš to, kad žmonės egocentrikai, o iš meilės Lietuvai?
Mes mylime himną, trispalvę, gerbiame lietuvišką žodį. Paklausti kelio - nusisukam ir nueinam. Mes laikomės tradicijų, dedame viltis (nors ir menkas) į ateitį, tačiau sutikę vargetą gatvėj jį apspjaunam. Mes nemylim artimo, mylim šalį. Mes laikomės jos tvirčiau įsikibę, rėkiam savo anūkams, kad nedingtų iš Lietuvos, bijom likt vieni ir labai mylim Lietuvą.
Mes šitaip ją mylim, kad mums jos gaila, tad neiname į rinkimus, nealiname jos, bet aliname save, visus metus skundžiamės, kokį blogą seimūną išsiuntėm trinti kėdžių apmušalų. Mes šitaip mylim Lietuvą, kad kiekvieną tremtinių dieną išsikeliam vėliavą, apvyniojam ją juoda skara, įsijungiame televizorių ir raudame pagalvoję apie Stalino laikus. Tačiau jei kas pasiūlytų mums susitvarkyti kiemą, pakelti kito numestą šiukšlę - pasiųstume tą siūlytoją rusiškai, arabiškai ir lotyniškai. Nes mes juk išsilavinusi tauta, mylime Lietuvą, tad tapome gydytojais.
Dabar mes taip mylime Lietuvą, kad nenorim būti krizės išvyti svietur, imame kyšį ir laižomės lūpas. Nesvarbus ligonis, miršta ar gyvena, nepažįstam. Juk mes taip mylime savo Lietuvą, kad žinome svarbiausias jos problemas - senėjimo problema yra vienintelė, ir marindami marinuotuosius, prisidedam prie jos sprendimo.
Vaikai vaikų namuose? Tai skaudi tema Lietuvos gyventojui. Jis žino, mylint Lietuvą, per keikvieną išsipildymo akciją reikia Lietuvos vaikų namams paaukoti virtualų skatiką. Gink die, tikrai nevažiuosiu į vaikų namus ir nerizikuosiu pabūdamas su vaiku užsikrėsti utelėmis, ir pamokų jam ruošti nepadėsiu.
Aš juk myliu Lietuvą, dirbu tam, kad tobulėtume. Aš pykstu ant studentų kurie parduoda savo smuikus ir gitaras, ir už paskutinį grašį lekia studijuoti užsienin. Man nesvarbu, ar įmanoma mokytis Lietuvoj, ar ne, bet turint dešimt universitetų (oi, tikrai nežinau, kiek jų čia yra, gal ir trisdešimt su visom kolegijom, juk esu lietuvis ir mėgstu domėtis) tikrai galima prasisukti. Ir ta kaina - centukai juk, o vat užsieny mano vaikas pražus. Reikia dirbti ir mokytis, mokytis ir dirbti Lietuvoje, kurią taip myliu.
Mes nežiūrime vienas į kitą, demotyvuojame jaunesnį, gąsdiname tą, kuris auga ir bręsta. Pykstame ant vyresniųjų, nemylime artimo. Vieni su per daug ryškia ugnim lekia į Airiją, o kiti sėdi Lietuvoj ir po nosim sau kartoja „mūsų trys milijonai“. Gal praregėkim? Gal paleiskim jaunąją kartą? Gal nueikim balsuoti? Gal nusišypsokim šalia sėdinčiam keleiviui?
O gal kartais tiesiog patylėkim straipsnių komentaruose. Bent mintyse reikškime pagarbą visuomenei. Visuomenei, kuri merdėja, visuomenei, kuri iriasi į priekį. O gal vieną dieną būtent Lietuvoje ištrykš didžiausias pasaulyje naftos „geizeris“, gal bus kaip filme. O jei nebus, bent jau prie jūros nuvažiuosim. Pasėdėsim tuščiam papludimy. Gražu ir Lietuvoj gi, tik kad baisiai liūdna. Užtai turim daug rašytojų. Tamsieji amžiai teikia įkvėpimą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
