Dabar dažnai girdime kalbų, jog lietuvių kalba nyksta, vykstant globalizacijai daugeliui auga motyvacija mokytis ir kitų kalbų, o mūsų gimtoji kalba taip užteršiama įvairiais barbarizmais bei svetimžodžiais.
Prisimenant dar tarybinius laikus, kai valdžia ribojo lietuvių kalbos vartojimą, o mokykloje tik didėjo dėmesys rusų kalbai, nemažai žmonių gimtąją kalbą vis tiek suvokė kaip aukščiausią vertybę ir slapta bandė ją puoselėti. Ir nors Lietuva tapo nepriklausoma, o lietuvių kalba paskelbta valstybine, ypač įstojus į Europos Sąjungą, augant nedarbui, Vyriausybės prioritetais tapo užsienio kalbų populiarumas.
Visgi, svetimų kalbų vartojimas moko žmones toleruoti kitų tautų piliečius. Juk ne veltui dažnai rengiamos tokios akcijos kaip „Nepiktžodžiauk“, „Kalbėk lietuviškai“, taip raginama kalbėti savo gimtąja kalba.
Be to, jokios kalbos institucijos tikrai nėra pajėgios išsaugoti kalbą, jei mes, ją vartojantys žmonės, nesuprasime, kad kalbos puoselėjimas nėra tik kalbininkų rūpestis, o mūsų visų.
Daugeliui gali atrodyti, kad taisyklingos kalbos reikia mokytis, nes to reikalauja kalbininkai, tačiau tikrieji kalbos mokymosi motyvai turėtų būti tokie, kad mes mokomės dėl savęs, suvokdami, kad kalba - tautinės raiškos priemonė, atskleidžianti mūsų savitumą, norėdami, kad mus suprastų.
Negaliu nepaminėti David Crystal knygos „Kalbos mirtis“, kurioje rašytojas atskleidžia pagrindinę kalbos išsaugojimo sąlygą - didžiąvimasi ja. Anot jo, šio jausmo praradimas sulyginamas su vienu iš kalbos degradavimo priežasčių. O ką jau kalbėti apie lietuvių rašytojus, tokius kaip Vincą Urbutį, parašiusį „Lietuvių kalbos išdavystė“ ar Mikalojaus Daukšos „Postilę“. Tai kūriniai, aukštinantys gimtąją kalbą bei reiškiantys rūpestį jos likimui.
Nors lietuvių kalba ir pradeda nykti, vis daugiau savus žodžius ima keisti skoliniai iš kitų kalbų, visgi gimtoji kalba oficialiai šalyje nelaikoma aukščiausia vertybe, lietuvio garbės ir pasididžiavimo simboliu, o netgi priešingai - kartais jos net gėdijamasi, tačiau ką daryti, norint išsaugoti savo gimtąją kalbą - paklauskime patys savęs, o už jos išlikimą prisiimkime atsakomybę visi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
