Šįkart šiek tiek pamąstymų liūdna gaidele. Aš visuomet linktelėdavau ir pritardavau žmonėms, kurie sakydavo, jog pasikeis toji Lietuva, kai valdžią turės manoji karta. Žmonės, kurie nebuvo paliesti Sovietų Sąjungos ir šiosios sistemos. Galbūt ir teisinga hipotezė, kuri veikiau labiau veikia it viltis ar vizija žmonių, trokštančių gyventi geresnėje šalyje.
Dabar aš nemanau, kad būtų teisinga sakyti, jog Lietuva pasikeis į gerąją pusę valdant mano kartai. Manoji ir mano, tarkim, tėvų karta turi per mažą laiko periodą tarpusavy. Sakydamas manoji karta turiu omeny 90 - aisias gimusiuosius. Mes, rodos, užaugome skirtingai, turime tikrai visko daugiau, matę savo amžiuje tai, apie ką daugelis tėvų net nebūtų pagalvoję tais metais, bet vis tiek kažkodėl nesame vakarietiški žmonės arba Europos Sąjungos standartas. Taip, mes esame labiau tolerantiški įvairiems dalykams, ir taip – mes labiau sakome savo nuomonę, kas yra džiugu. Tačiau vėlgi, mes buvome užauginti tų, kuriuose jau buvo įsišaknijusios komunizmo šaknys.
Leiskite paklausti, kiek kartų jūs prie savo vaikų kalbėjote apie kyšio davimą? Galbūt jūsų atžala jau ir pati tai daro savarankiškai? Kiek kartų jūsų vaikas, pamatęs nelaimę, pabėgo, o ne pranešė atsakingoms institucijoms, kadangi, galbūt, viduje ir pasąmonėje jis tiesiog jomis nepasitiki. Dar blogiau – galbūt, jis girdi kritiką dėl jų darbo tiek iš jūsų, tiek iš kitų aplinkinių pusės?
Vėlgi, tai tarsi nesibaigiantis ratas. Sistema, kurioje galioja nerašytos taisyklės. O tos taisyklės nepastebimai perteikiamos iš kartos į kartą. Pažiūrėkime į praeitį – istorija, geriausias įrodymas mūsų atagodai. Valstybė niekuomet nepasikeitė pilnai per dešimtmetį, nebent joje atsiranda aiškus lyderis (Napaleonas, Stalinas, Hitleris, Vašingtonas), arba ją išvagoja revoliucijos (daininga Baltijos šalių revoliucija, Prahos pavasaris, raudonųjų įsiveržimas Maskvoje dvidešimtojo amžiaus pradžioje). Tai tarsi ilgai rūkantis žmogus: jis nenustos rūkyti, kol daktarai jam nedeagnozuos rimtos ligos.
Šalyje visuomet turi būti kažkoks atspirties taškas liaudžiai, kuris veiktų it katalizatorius jų norui keisti valstybę. Lietuviai vis dar dabar lyg ir bijo valdžios (vėlgi, komunizmo įtaka), nors visi puikiai žinome, kad liaudis valdo valdžią. Mes vagiame ir pasiglemžiame viską sau, nes vis dar bijome, kad vieną dieną galime to visko netekti. Mokame kyšius, nes žinome, kad taip lengviau, nors ir brangiau, gyventi. Ir daugeliui mūsų tai nepatinka, tačiau vis tiek darome, nes tokia sistema. Taip buvo ir turi būti.
Teoriškai, mano karta galėtų pakeisti valstybę ir sutepti joje esančius užrūdijusius mechanizmus. Praktiškai, tai kol kas atrodo lygiai taip pat, kaip sovietų propogandinis plakatas. Nebijokime ieškoti savo lyderio, nebijokime daugiau kalbėti ir galbūt vieną dieną eidami į Seimo rinkimus galėsime tvirtai balsuoti už partiją, kuri tikrai dirbs valstybės labui.
