Ar lengva mylėti savo artimą?

1995 m. Jungtinių Tautų priimtoje Tolerancijos deklaracijoje teigiama: „Tolerancija nėra nuolaidžiavimas, malonė ar paprasčiausias atlaidumas. Tolerancija yra aktyvus, pozityvus požiūris, kurį lema universalių žmogaus teisių ir laisvių supratimas ir pripažinimas“.

Toleruoti – tai nereiškia pakęsti, kentėti, ignoruoti ką nors, tarsi kokią blogybę. Toleruoti reiškia suvokti ir pripažinti, kad kitos lyties, tautybės, tikėjimo, seksualinės orientacijos, pažiūrų ar kitų ypatybių turintis žmogus nėra blogesnis, žemesnis ar menkesnis. Tolerancija – tai pakantumas kitiems, supratimas, kad kitas žmogus gali skirtis nuo mūsų, ir pripažinimas, kad jis turi teisę būti kitoks nei mes.

Lietuvių kalboje tolerancijos antonimas galėtų būti diskriminacija, nepakantumas. Pasak B. O. Dittricho, pagal 2007 m. atliktą apklausą, Lietuva yra homofobiškiausia Europos Sąjungos šalis, kurioje susiduriame su labai daug įvairių nepakantumo formų ir apraiškų.

Gyvenant nuo seno gana izoliuotoje šalyje, kurioje migracijos procesai suintensyvėjo tik tapus laisvai judančia valstybe, žmonėms pakeisti savo požiūrį ir persiorientuoti reikia daug laiko. Tapusi nepriklausoma ir demokratiška valstybe, Lietuva siekia tobulinti ir vystyti savo tautinį identitetą, integruojasi Europoje ir pasaulyje. Tačiau nepaisant greitų politinių ir teisinių pokyčių, rinkos ekonomikos, tarptautinio bendradarbiavimo su Vakarų šalimis galimybių, psichologiniai 10 m. trukmės tyrimai mokymų Baltijos šalims metu rodo, jog individualus tapsmas „demokratišku piliečiu“ gali pareikalauti daug daugiau laiko - galbūt net keleto kartų (S. Lorentzen, 2003).

Daug laiko ir sąmoningų kūrimo pastangų reikalauja demokratinė visuomenė, kuri visada yra atvira (totalitarinės diktatūros ir autokratinės monarchinės visuomenės – tai uždaros visuomenės), kurioje politiniai lyderiai gali būti pakeisti taikiu būdu (skirtingai nei uždaroje visuomenėje, kurioje tam prireiktų revoliucijos ar perversmo), kuri yra pliuralistinė ir multikultūrinė, todėl požiūrių ir nuomonių įvairovė yra naudinga sprendžiant problemas. Tokioje atviroje visuomenėje kiekvienas individas gali tikėtis būti išgirstas ir gerbiamas, turintis galios daryti įtaką sprendimams ir socialiniams pokyčiams.

Tuo tarpu kalbant apie diskriminaciją, nepagarbą tam tikroms, iš daugumos išskirtoms, asmenų grupėms, žmonių skirstymą į savus ir svetimus, priimtinus ir nepriimtinus, visada susiduriame su stereotipais, su uždaros visuomenės charakteristikų pasireiškimu. Stereotipu vadiname apibendrintą (dažnai pernelyg apibendrintą) įsitikinimą apie žmonių grupę. Tokie stereotipiniai įsitikinimai yra supaprastinto pasaulio suvokimo produktas, kai nesiekiama suprasti, kas sudėtinga, pažinti naują ir nematytą, tirti tai, kas neaišku ar paslaptinga.

2009 m. XVII tarptautiniame grupinės psichoterapijos ir grupinių procesų kongrese pristatytas Italijoje atliktas tyrimas (M. Guidi) atskleidė, kad imigracijos vertinimas pirmiausiai būna paremtas emociniais, o tik po to ekonominiais kriterijais. Nė vienas apklaustas studentas nepasakė, kad atvykusieji į šalį ją praturtina. Tyrėjai daro išvadą, kad emocinis požiūris suniveliuoja visus imigrantus į vieną masę, ir būtent taip formuojasi stereotipai.

Tyrimo metu apklausus 18-20 m. studentus, identifikuotos 5 skirtingos požiūrių pozicijos:

- nerimas – 47,2 proc. mano, kad imigrantai atvyksta „atimti“ iš italų darbų;

- pašalinimas – 24,9 proc. respondentų pasisakė už „priešų“ išmetimą (rasistinis požiūris);

- nepasitikėjimas – 14 proc. mano: jei asmenys atvyksta iš turtingų šalių – jie yra laukiami, jei iš neturtingų – nelaukiami;

- kontrolė – 10,8 proc. pasisako už tai, kad būtų sukurta daugiau taisyklių imigrantams ir taikomos griežtesnės baudos;

- pasikeitimas – tik 3,1 proc. teigia, kad reikia dalintis turimais gerais dalykais.

Tokios stereotipiniais vertinimais paremtos visuomenės, kur daromi kolektyvinės atsakomybės sprendimai, nėra racionalios ir kritiškos. „Uždarai visuomenei priskiriamas tikėjimas magiškais draudimais, tuo tarpu atvira visuomenė yra tokia, kurioje žmonės yra išmokę į magiškus draudimus žiūrėti kritiškai... Magiškoji, gentinė ar kolektyvistinė visuomenė - uždara, o visuomenė, kurioje gyvenantys individai turi priimti asmeninius sprendimus – atvira“ (K. Poperis). Dėl magijos galios ir kritiškumo nebuvimo uždaroje visuomenėje net mokslo veikla yra komplikuota.

Mokslas skatina atvirų ir priimančių įvairovę visuomenių plėtrą ir tinkamo jų funkcionavimo užtikrinimą, nes tokia visuomenė yra pažangi, racionali ir kritiška, kur kiekvienas yra atsakingas ir sprendžiantis, kurioje išlaisvinti žmogaus kritiniai gebėjimai. Galima tikėtis aktyvaus jos formavimo, atsisakant dogmų ir prietarų, nes optimizmas neleidžia grįžti į uždarą visuomenę!

Savęs pažinimo ir realizavimo studija, vykdydama projektą „ĮVAIROVĖS LABIRINTAS“ – Lietuvos visuomenės sąmoningumo ir tolerancijos TŠP atžvilgiu ugdymas, skirtą stiprinti Lietuvos visuomenės pritarimą integracijai ir gebėjimą prisitaikyti prie įvairovės, finansuojamą pagal Europos fondo trečiųjų šalių piliečių integracijai Lietuvoje metinę 2010 m. programą, sukūrė meninę edukacinę instaliaciją „Įvairovės Labirintas”, ankstyvą pavasarį demonstruotą Vilniaus ir Kauno mokyklose.

Jos tikslas – skatinti jaunus žmones pažinti ir priimti įvairovę, t.y. kitokią kultūrą, kitokią išvaizdą, kitokius papročius; mąstyti ir bandyti suprasti, kas sąlygoja ir provokuoja priešiškumą; peržiūrėti savo vertybes ir įsitikinimus, susijusius su savo artimo suvokimu ir vertinimu – ar kiekvienas šalia mūsų esantis žmogus yra vertas meilės tokios, kokios tikiuosi ir aš iš mane supančių žmonių?

Gegužės 22-24 dienomis meninė edukacinė instaliacija „Įvairovės Labirintas” bus demonstruojama Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune (Vilniaus g. 33).

Menas padeda ugdyti jaunimo sąmoningumą

Savęs pažinimo ir realizavimo studija, vykdydama projektą „ĮVAIROVĖS LABIRINTAS” – Lietuvos visuomenės sąmoningumo ir tolerancijos TŠP atžvilgiu ugdymas, skirtą stiprinti Lietuvos visuomenės pritarimą integracijai ir gebėjimą prisitaikyti prie įvairovės, finansuojamą pagal Europos fondo trečiųjų šalių piliečių integracijai Lietuvoje metinę 2010 m. programą, sukūrė meninę edukacinę instaliaciją „Įvairovės Labirintas”, ankstyvą pavasarį demonstruotą Vilniaus ir Kauno mokyklose.

Pastaruoju metu vis dažniau tvirtinama, jog meno esmė – įsiklausyti į pasaulio poreikius, plėsti savo funkcijas, panirti į tikrovę, griauti ribas tarp meno ir gyvenimo, skverbtis į gilesnį – politinį, socialinį ar ekonominį pasaulį.

1997 m. Comedia atliktas tyrimas parodė, kad individas, dalyvaudamas meninėse veiklose, gali padidinti savęs vertinimą bei pasitikėjimą savimi; tapti socialiai aktyvesniu; pamatyti, kaip yra vertinamas kitų; gauti galimybę asmeninės atsakomybės tyrinėjimui; mokytis ir lavintis; įgauti naujų žinių, gebėjimų ir patirties; giliau domėtis menu ir jį suprasti.

Menas tampa procesu, vis reikšmingiau atliekančiu socialinę funkciją, atkreipiant visuomenės dėmesį į svarbius reiškinius, kviečiant visuomenę mokytis ir apsvarstyti aktualius klausimus, spręsti problemas.

Australijoje 2007–2008 m. atlikti tyrimai rodo, kad bendruomeninės veiklos, kur žmonės dalyvauja meninėse veiklose, yra priimtinas ir sėkmingas modelis, palaikantis socialinį kapitalą bei gerą savijautą. Įtraukiantys menai, kuriuose gali dalyvauti bendruomenės nariai, turi akivaizdų ir reikšmingą socialinį poveikį:

- socialiniam ryšiui ir susietumui: galimybė dalyvauti meninėse veiklose sukuria draugystę, pasitikėjimu paremtą aplinką bei formuoja socialinį kapitalą;

- nuostatų keitimui bei įsitikinimų formavimuisi: dalyvaudami meninėje veikloje individai aktyviai apsvarsto savo požiūrius (pvz., imigrantų atžvilgiu), vertybes, jausmus konkretaus socialinio reiškinio atžvilgiu;
visuomenės aktyvumo ir sąmoningumo skatinimui: įsitraukdamas į meninę veiklą, išsakydamas savo nuomonę, individas jaučiasi veikliu, vertingu ir visaverčiu atviros visuomenės nariu.

Todėl ir projekte vykdomose meninės instaliacijos „Įvairovės Labirintas” ir edukacinės viktorinos „Ar aš pažįstu pasaulio žmones?“ veiklose meninėmis priemonėms siekiama stimuliuoti kiekvieno į parodą atvykusio jauno žmogaus mąstymą ir atvirumą atvykusiems į Lietuvą kitataučiams, įvairių kultūrų pažinimą ir priėmimą, aktyvų stereotipų peržiūrėjimą ir nuostatų keitimą, atsakomybę už savo požiūrius ir vertinimus.

Instaliaciją jau aplankė per 1000 įvairaus amžiaus moksleivių. Kviečiame ir kitus atvykti į paskutinę projekto parodą gegužės 22-24 dienomis Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune.