Kiekvienas vaikas yra individas. Augdamas ir bręsdamas, jis pamažu artėja prie savarankiško gyvenimo. O tėvai yra tam, kad padėtų jam tai pasiekti, o ne kad viską nuspręstų ir rinktųsi už jį, taip žlugdydami besiformuojančios asmenybės individualumą.
Dažnai tėvai, naudodamiesi vaikais, mėgina kompensuoti savo pačių trūkumus ir vaikystės žaizdas, versdami ar skatindami vaiką eiti tokiu keliu, kokį jie laiko geriausiu vien dėl to, kad patys neturėjo galimybės savoje vaikystėje tai patirti. Taip elgiamasi norint savo vaikui suteikti tokią vaikystę, kokios patys tėvai neturėjo, tačiau pamirštama, kad vaikas ir tėvai – tai ne tie patys asmenys.
Tai galima iliustruoti atvejais, kuomet tėvai verčia vaiką išmokti, pavyzdžiui, užsienio kalbą, nors patys supranta vos kelis angliškus ar rusiškus žodžius.
Vaikas turi savus gabumus ir polinkius, kurie gali būti panašūs arba visai nepanašūs į tėvų. Itin svarbu tai gerbti ir padėti atžalai atrasti, kas jai labiausiai patinka, ką ji geriausiai sugeba ir paskatinti tuo užsiimti.
Kitas auklėjimo aspektas. Kai kuriose šeimose vaikai už klaidas ir „blogą“ elgesį baudžiami bausmėmis, fiziniu ar emociniu smurtu, visai nesigilinant į jo elgesio ar būdo priežastis. O priežastys gali būti įvairiausios: tėvų tarpusavio konfliktai, dėmesio ar meilės trūkumas, nevykęs tėvo ar mamos pavyzdys. Tėvų konfliktų padariniai gali būti skaudesni vaikui, negu jiems patiems. Vaikas – tai ne siena. Jis viską mato, girdi, jaučia ir sugeria į save, net jeigu to iškarto nesimato. O vėliau tai pasireiškia įvairiausiais elgesio ar charakterio sutrikimais. Vaiko elgesys – tėvų veidrodis. Visus jų įskilimus pamatome atžalose. Todėl nereikia bausti vaiko už tėvų klaidas. Reikia jį suprasti ir padėti.
Šiandieninėje visuomenėje vis dar paplitęs mitas, kad diržu išauklėjamas doras ir geras žmogus. Klausimas tau: ką vadini geru žmogumi? Ar tą vaiką, kuris atėjus tau į kambarį susigūžia, išsigąsta arba apsimeta darantis namų darbus, o gal geras žmogus tas, kuris slepiasi?
„Aš gavau diržo ir užaugau geru žmogumi“, „Dėkoju tėvams, kad užaugino mane padorų“ - tai dažnai girdimos frazės. Bet pagalvokite ir apie tuos, kurie neužaugo padorūs ir geri, gavę diržo sočiai. Pamąstykime apie kalėjime sėdinčius, kurių pagrindinis nusikaltimas - smurto naudojimas. Paanalizuokime tuos, kurie pabėgo iš namų patyrę „kietą ranką“. Kodėl apie juos nutylime ir nepateikiame jų, kaip pavyzdžio prieš akis.
Pagalvok atsisėdęs, koks esi šiandien? Tikėtina, kad toks kaip visi, nelaužantis standartų, prisitaikėlis, o gal pats šeimos „auklėtojas“ despotas. O koks būtum, jei tave būtų auklėjęs švelnus ir geras tėvas? Turbūt nebūtų reikėję pereiti tai, ką teko pereiti šiandien.
Biblijoje parašytas pasakymas tėvams, liečiantis vaikų auklėjimą: „rykštė atriša pikta nuo vaiko širdies“. Daugelis tikinčiųjų cituoja šias rašto vietas net neatsikvėpdami, nors neretai pamiršta biblijos eilutes, kurios perspėja tikinčiuosius tėvus ir visus kitus, nesikeikti, nepaleistuvauti, negerti, būti pavyzdžiu šeimai. Jei vaikas mato, kad tėvas šeimoje elgiasi priešingai negu jį auklėja, tai sukelia nemažą pasimetimą vertybėse.
Dažno mokytojo paklausus „ką gero galite pasakyti apie tą vaiką?“ susiduriame su realybe, kuri pribloškia atsakymu „nieko“. Vaikų psichologija yra kitokia nei suaugusių. Juos užgauna kiekvienas nepasvertas žodis. O po to mes stebimės kas vyksta su mūsų užgautais vaikais.
„Jie tyčiojasi, negerbia suaugusiųjų, neklauso, nesimoko, maištauja, atsikalbinėja, keikiasi, įžeidinėja“ - jiems turime šūsnį kaltinimų. Ir nė vieno, kuris pripažins, kad tai „mano kaltė“. Paprasčiau pasakyti taip: „Aš ne prie ko“, „Jis nuo mažens toks buvo“.
Klausimas Jums. Asmeninis. Ar tu esi tas, į kurį vaikas nori lygiuotis? Ar Tu esi savo vaikui autoritetas?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!