Pvz., jei šituos --> „?“. „!“ pavadinsi klaustas ir šauktas, tai niekas tamstytės nesupras, nes anie ženkliukai visuotinai vadinami tik mažybiškai, t.y., „klaustukas“ ir „šauktukas“. Jei tavęs paklaustų – „Trintas ir drožtas. Kas?“,– ar atsakytum, kad tai trintukas ir drožtukas? Vargeliu bau!

Aišku, atskiras klausimukas būtų apie pavardėlių traktavimuką. Juk į kokį nors p. Vilkaitį nesikreipsi „Laba dienelė, Vilke“, lygiai kaip į p. Pareigytę nesikreipsi „Labą vakarėlį, Pareiga“ (nebent minėtoji damutė būtų pareiškusi noriuką vadintis sutrumpintai, bet šis straipsniukas ne apie tai).

Šis straipsniukas irgi ne apie tai, kad mažiems vaikiukams patinka mažybiniai žodelaičyčiukai, pvz., „ūtiūtiūkas“, „kiškiukas“, „kačiukas“ ir t.t.

Žurnalistuk!

Kodėl gi tu savo tekstukuose dažnai rašai „lietuvaitis“ arba „lietuvaitė“, jei tekstely neina kalbikė apie mažus, smulkius, nereikšmingus, menkus lietuvių tautelės atstovukus? Kaip koks nors nusikaltėliukas, prisidirbęs užsieniuke, gali būti mielas, fainučiukas lietuvaitis?

Atnaujink žodynėlį! Neberašyk „lietuvaite“ ir „lietuvaiti“, o jei rašai, tai tada visą straipsnelį rašyk naudodamas malonybines formeles. Ačiukas.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!