Dora, meilė artimui, pagarba, rūpestingumas – šitos vertybės nebuvo išrastos Bažnyčios, jos yra bendražmogiškos visame pasaulyje, nepriklausančios nuo žmogaus tikėjimo Dievu ar jo priklausymo vienai ar kitai religijai.
Bendražmogiškos vertybės formavosi šimtus tūkstančių metų, nuo tų laikų, kai žmonės pradėjo gyventi bendruomenėmis. Stipri bendruomenė pasižymėjo vienas kito rūpestingumu, atjauta, gailestingumu, meile ir pagalba ištikus nelaimei. Kuo stipresnė bendruomenė - tuo didesni šansai išgyventi jos nariams.
Pažiūrėkim į bites. Bitė, gindamasi nuo priešo jam įgelia, o įgėlusi numiršta. Kodėl ji taip elgiasi? Koks tikslas gintis, jeigu vis tiek mirsi? Tačiau bitė pirmiausiai rūpinasi ir gina savo bendruomenę, dėl kurios ir gyvybę paaukoja.
Pagalba vienas kitam bendruomenėje sustiprina ryšį tarp žmonių, kartu sustiprindama visą bendruomenę, taip padidindama visų jos narių galimybes išgyventi.
Šimtus tūkstančių metų šlifavome savo vertybes, kurios mus, žmones, padarė šios planetos valdovais. Jas šlifavome, nes jas supratome. Bažnyčia bendražmogiškų vertybių neišrado, ji jas pasisavino iš žmonių ir užrašė į 10 Dievo įsakymų ar kokiu nors kitu pavidalu.
Bažnyčia mus moko: nevok, nes nubaus Dievas. Nemušk, nes nubaus Dievas. Negeisk svetimo turto, nes nubaus Dievas. Tačiau tai nėra mokymas - tai yra dresiravimas.
Šuniukui atlikus gamtinius reikalus namie - mes jį subaram ir pagąsdinam. Subaram, kad sukeltumėm jam baimę taip elgtis. Šunelis nėra protinga asmenybė ir jam neišeina paaiškinti, dėl ko jis negali daryti savo reikalus namie, dėl to jį tenka dresiruoti – barti ir sukelti baimę taip elgtis.
Tačiau žmogus turi košės galvoje – jo nebūtina auklėti gąsdinant, jis yra pajėgus suprasti, kaip elgtis yra tinkama, o kaip elgtis nederėtų. Žmogus turi suprasti, kad vogti negalima, nes taip pakenksi kitam žmogui, kad muštis negalima, nes tai sukels skausmą. Visų pirma žmonės turi būti mokomi suprasti savo veiksmus ir tų veiksmų padarinius. Jeigu žmogus nevartos alkoholio, nes bijos Dievo bausmės, tai jis nebus pajėgus suprasti, kad rūkyti yra taip pat blogai, kaip ir vartoti alkoholį, juk apie cigaretes bažnyčia nieko nesakė. O žmogus, suprantantis alkoholio sukeliamas problemas ir padarinius, nesunkiai supras ir cigarečių keliamą pavojų.
JAV buvo atliktas tyrimas ir ištirti serijiniai žudikai. Rezultatai parodė, kad visi jie turi bendrą bruožą - jie nemoka suprasti svetimo žmogaus skausmo ir jausmų. Posakis „pagalvok, kaip tu jaustumeisi kito vietoje“ jiems neveikia. Kad nevogtumėm, nežudytumėm, nesmurtautumėm ir būtumėm geri, visų pirma turime suprasti svetimam žmogui daroma žalą, jam sukeliamą skausmą. Nesugebant suprasti kito žmogaus jausmų, mes jam nebejausime gailesčio, prarasime supratingumą ir norą padėti, prarasime tas vertybes, kurias paveldėjome iš savo protėvių.
Net ir didžiausios baudos neišgelbės mūsų nuo karo keliuose tol, kol visuomenė neįsisąmonins, kad viršydami greitį ar vairuodami neblaivūs mes visų pirma sukeliame grėsmę sau ir aplinkiniams ir kad atsakingai vairuoti turime saugodami savo ir aplinkinių gyvybes, o ne todėl, kad saugotumėmės nuo policijos ir baudų.
Bažnyčios tikintieji jau ilgą laiką yra ne mokomi mąstyti savo galva, o dresiruojami, sukeliant jiems dievobaimingumą.
Jeigu pažvelgsime į pažangiausių šalių švietimo sistemą, tai jose didžiausias dėmesys yra skiriamas vaiko kūrybiškumui ir mąstymui skatinti. Jam nėra nurodoma, kas yra teisinga, o kas yra neteisinga, kas yra gražu, o kas negražu, kas yra gerai ir kas yra blogai. Vaikas yra mokomas atsakymą neišmokti, o suprasti pats. Tačiau atsilikusios švietimo sistemos, kaip ir Bažnyčia, dar naudoja seną modelį, kai žmogui yra pasakoma kas yra gerai ir kas yra blogai, žmogui nereikia to suprasti, jam tereikia tai „iškalti“.
Dievo žodis, mintys ir pamokymai, užrašyti Biblijoje, bažnyčios yra laisvai interpretuojami. Ir kitaip negali būti, nes jeigu Bibliją suprastumėm pažodžiui, tai vergovę laikytumėm sveikintinu reiškiniu. Tačiau tai, kaip Biblija yra interpretuojama ir kas yra iš jos mokoma, priklauso ne nuo Dievo, o nuo Bažnyčios hierarchų ir kunigų – jie kuria Bažnyčios mokymą, nustato normas, vertybes ir nurodo kaip katalikas turėtų mąstyti ir kaip turėtų elgtis bei gyventi.
Žmogus bažnyčioje negali turėti savo nuomonės, jo nuomonė turi būti tokia pati, kaip ir bažnyčios. Neišeina net įsivaizduoti kaip būtų pažiūrėta į žmogų, jeigu jis Bažnyčioje pakiltų ir pasakytų: „atsiprašau, o ar negalvojate, kad Jėzus tai sakydamas omenyje turėjo ką kitą?“. Abejoti bažnyčia negalima - ji yra visada teisi ir jos mokymas yra neginčijamas. Dialogo tarp žmogaus ir Bažnyčios nėra - žmogus tėra klausytojas, o Bažnyčia - sakytojas. Eiliniam krikščioniui prasižioti galima tik tamsioje būdelėje, kur girdi tik kunigas ir šnekėti galima tik apie savo nuodėmes - tavo nuomonė ir čia nėra reikalinga.
Pasak arkivyskupo S. Tamkevičiaus, „žmogus, kuris rimtai save laiko krikščioniu, turi priimti ir Evangeliją, ir Bažnyčios mokymą. To nepriimdamas, jis save šiek tiek atitolina nuo tikėjimo ir nuo Bažnyčios.“ Vadinasi, jeigu turėsi savo kitokią nuomonę vienu ar kitu klausimu – tu būsi blogas krikščionis, nes uolus krikščionis nemąsto ir neklausinėja – jis aklai vadovaujasi bažnyčios mokymu.
Bažnyčios politiką ir mokymą daugiausiai formuoja jos hierarchai. Bažnyčios hierarchai yra popiežius ir kardinolai. Skirtingai nei visose kitose įstaigose, organizacijose, politikoje ar kur kitur, Bažnyčios galvos išsiskiria labai garbingu amžiumi. Vidutinis kardinolų amžius yra 72 metai.
Senyvas amžius jokiu būdu nereiškia, kad yra blogas žmogus, tačiau senyvų žmonių pažiūros, vertybės, pasaulėžiūra ir mąstymas formavosi tuo laikotarpiu, kuris jau seniai praėjęs. Nors laikai pasikeitę, tačiau Bažnyčios politika su laiku, deja, nesuspėja.
Ar šiais laikais kas nors gali smerkti prezervatyvų naudojimą Afrikoje, kurioje siaučia AIDS, šienaudama gyvybes viena po kitos? Tokia politika būtų buvus pateisinama prieš kelis dešimtmečius, kai AIDS dar nebuvo, tačiau ne šiais laikais. Ar šiais laikais gali būti smerkiami žmonės, kuriems nepasisekė pirmoji santuoka ir kurie surado naują savo gyvenimo meilę? Ne Dievas, o Bažnyčios hierarchai formuoja politiką vienišų mamų, homoseksualų, abortų, dirbtinio apvaisinimo ir daugybės kitų klausimų atžvilgiu.
Nors moterys jau kelis dešimtmečius gali naudotis vienodomis teisėmis, kaip ir vyrai, tačiau tik ne Bažnyčioje. Bažnyčioje moterys vis dar neturi balso teisės ir aukščiausios pareigos, kurias gali turėti - tai skambinti Bažnyčių varpais.
Dažnai Bažnyčia bando sudaryti įspūdį, kad vertybės ir moralė yra jų nuosavybė. Regis, netikintis žmogus negali būti nei doras, nei moralus, nei garbingas. Tačiau Bažnyčia tikinčiuosius nemoko mąstyti ir suprasti, ji juos moko bijoti Dievo. Nemąstant apie savo veiksmų daromą žalą, prarandamas gebėjimas suprasti kitam žmogui sukeliamą skausmą.
Tikintieji nėra praradę Dievo dovanos - gebėjimo mąstyti ir gebėjimo suprasti svetimo žmogaus skausmo, tačiau Bažnyčios politika ir mokymas šiuos gebėjimus nori pakeisti baime, baime būti Dievo nubaustam ir į pragarą pasiųstam. Juk dorai gyventi visų pirma reikia dėl to, kad suteiktum laimės sau ir aplinkiniams.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!