Lietuvoje dviratininkams tikrai dar tenka kovoti dėl teisėtos erdvės ant asfalto. Dviratininkus ignoruoja paprasčiausiai jų „nematydami, nepastebėdami“ arba net specialiai spaudžia į kelkraštį - su ratuotomis metalinėmis dėžutėmis plikais pečiais juk nepasistumdysi! Bet idėja ir tolerancija iš automobilininkų pusės - pasitraukia, praleidžia. Ne visi, žinoma, - paskutiniai įvykiai rodo, kad ereliai keliuose tikrai neišnyko. Tačiau kiek atsakingi eismo dalyviai yra patys dviratininkai, kiek tolerantiški pastaboms? Ar jiems galioja tos pačios eismo taisyklės?

Noriu papasakot vakarykštį nutikimą. Važiuojant Savanorių prospektu Vilniuje, prieš mane įsuko dviratininkas, speju krišnaitas (oranžiai asketiški drabužiai, plikas pakaušis) - man smagu, kad gimtasis Vilnius yra tolerantiškas miestas įvairių įsitikinimų ir pomėgių žmonėms. Ties pėsčiųjų perėja užsidegė raudonas signalas ir visi važiuojantys sustojo, išskyrus... dviratininką! Tie, kas turi vairuotojo pažymėjimą ir jį brangina, žino - už važiavimą degant raudonai šviesai skiriamos vienos didžiausių baudų. Ir tikrai - gatvėje nutinka labai daug smulkių pažeidimų, tačiau labai retas vairuotojas nepaklūsta šviesoforo signalams!

Šįkart dviratininkas niekam nesukėlė pavojaus - Italijoje ir aš naudojausi tokiomis nerašytomis taisyklėmis, bet pas mus labiau vokiška ar skandinaviška tvarka (bent jau siekiame tokios), tad automobilininkui, netgi esant tuščioms gatvėms, mintis prašokti sankryžą degant raudonam signalui, nekyla. O čia dar ta oranžinė apranga - lyg ir tikėtumeis didesnio supratimo. Stengiuosi nekomentuoti ir nereguliuoti kitų vairuotojų - tam yra policija, galų gale - pačių žmonių reikalas.

Tačiau šįkart pamaniau - gal nepagalvojo ar tiesiog nepastebėjo. Pasivijęs pradariau langą ir paklausiau: „Kodėl važiuoji per raudoną?“ Be jokių komentarų ar intonacijų. Dviratininko atsakymas buvo iškeltas
vidurinysis pirštas! Pasirodo, neformali gestų kalba nesvetima ir Krišnai. Iškart po to, neatsisukdamas nuvinguriavo tarp mašinų.

Netrukus priartėjome prie Savanorių - Žemaitės gatvių sankryžos. Vilniečiai žino, kad tai dviejų plačių kelių susikirtimas. Dviratininkas, matyt, nesijautė labai smagiai man artėjant, tad sugebėjo ir šią sankryžą pravažiuoti degant draudžiamam signalui - ne iškart, stabtelėdamas prie salelės viduryje ir nesukėldamas pavojingos situacijos! Bet juk Vilnius - ne Neapolis ar Stambulas – būtų jo vietoje automobilis, sulauktų griežčiausios kritikos, gal net ir bausmės!

Kadangi mano tolerancija lygi tolerancijai man, prisivijęs dviratininką, vėl sulėtinau greitį, parodžiau jam atitinkamus du pirštus ir taip mes „atsisveikinome“.

O mintyse svarsčiau - gal nevertėjo išvis prasidėti, o gal reikėjo paspausti bortelio link - būtų tipiškas epizodas Lietuvos keliuose. Mano tolerancija dviratininkams, deja, nepadidėjo. Būtų buves gatvių vaikigalis - būčiau kitaip ir aš pradėjęs, tačiau oranžinis drabužėlis davė pagrindo tikėtis, kad bus daugiau supratingumo... Deja, tolerancija oranžiniams irgi nepadidėjo. O gel ten ištikrųjų buvo paprasčiausias kelių chuliganas ant dviračio?

Pabaigai pridursiu, kad nesu žmogus iš šono - jaunystėje lankiau dviračių sportą - kas sezoną keliais nuriedėdavau 8-12 tūkstančių kilometrų, 20 metų važinėju motociklu, tad dviratės transporto priemonės padėtį kelyje ir santykį su kitais eismo dalyviais žinau iš savo patirties.

Sėkmės kelyje! Saugokit vieni kitus!

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!