Taip, mes gyvename šalia jų, jie gyvena šalia mūsų, mes sportuodami miškeliuose lipame ant jų panaudotų švirkštų, mes nežinome, kada jie pasikėsins į mūsų vaikus, siūlydami nemokamą dozę, grįžtantiems iš mokyklos. Ir visgi, kodėl vieni žmonės paslysta, o kiti sugeba atsispirti likimo rykštei – narkotikams? Apie tai diskutuoja jaunimogidas.lt komandos nariai.
Vytautas Kleinauskas
Kodėl? Visų pirma tai reiktų padėkoti tėvams, kurie mane išauklėjo taip, kad būčiau doras ir atsakingas žmogus. Be jų pastangų ir įtakos, vargu ar būčiau toks, koks esu dabar. Jei ne jie, galbūt būčiau narkomanas? Galbūt.
Gyvenime buvo galimybių paslysti, buvo siūlymų, bet niekada tomis situacijomis „nepasinaudojau“. Kodėl? Nes galvoje turėjau kitokių priklausomybių, kurios daug geresnės ir naudingesnės už priklausomybę kažkokiems cheminiams junginiams. Ir visos tos teigiamos priklausomybės atėjo iš šeimos. Tos priklausomybės išliko iki šiol.
Kvaila leisti pinigus visokiam šlamštui, moku linksmintis ir be to, dievinu sportą (su treningais nevaikštau), turiu draugų, kurių nesinori prarasti, galų gale, myliu šitą gyvenimą. Nesu atsidūręs tokioje situacijoje, kad negalėtų būti blogiau. Gali. Ir dar kaip gali, bet nenoriu, kad taip būtų. O narkotikai, ko gero, net ne kelias į tai, o tiesiog visa autostrada link prarajos krašto.
Savo gyvenime po truputį lipu į viršų. Lėtai, bet užtikrintai po kojomis klodamas tvirtą pagrindą. Teko matyti ir tokių, kurie, pasidavę narkotikų traukai, savo gyvenime į viršų lipo labai dideliais žingsniais, ir tik tam, kad po to iš labai aukštai nukristų.
Algirdas Medeikis
Kodėl aš ne narkomanas? O kodėl aš jo turėčiau būti? Aš juk mąstau. Kadangi mąstau, suprantu, kad tai yra beprotystė.
Koks bent kiek mąstantis žmogus galėtų pirkti substanciją, žudančią tave labiau nei bet kas kitas, kainuojančią pasakiškus pinigus ir sukeliančią chronišką priklausomybę?
Naivuolis, tikintis, kad jis geresnis už kitus ir jo neveikia cheminė medžiaga, apie kurios sukeliamus baisumus šaukia visas pasaulis, kurios prevencijai skiriamas milžiniškas dėmesys.
Jei jau proto neturi, mielas žmogau, būk narkomanas. Būk, vartok, „kaifuok“, apgailėtinai mirk. Pasauliui nuo to bus tik geriau.
Žydrė Dargužytė
Nuo mažens girdėjau tėvų frazę – kaip pasiklosi, taip išsimiegosi. Į ją tuo metu buvo sudėta daug – kalbėta apie psichotropinių medžiagų poveikį žmogaus organizmui ir asmenybės raidai, tačiau niekad nebuvo grasinta ar kitais negatyviais būdais bandoma nuo to apsaugoti.
Nežinau, turbūt buvau gana keistas vaikas: man niekad nerūpėjo daryti tai, ko man nedraudė. Be to, augau sąlyginai saugioje aplinkoje – kaime, kur nebuvo nė vieno narkomano, mokiausi mokykloje, kur niekas tikrai nevartojo narkotikų ir nepardavinėjo ties ugdymo įstaigos kampais. Tuo metu bendraamžiais svaiginosi nebent alkoholiu ir tabako dūmais.
Turėjau tvirtas nuostatas – niekad nevartosiu, kad ir kas būtų – sugebėsiu atsispirti jau vien dėl to, kad nenuvilčiau tų žmonių, kurie manimi tiki. Pasitikėjimas man buvo ir tebėra vienas iš kertinių laimingo žmogaus gyvenimo polių. Taigi kovoti su savimi nereikėjo, nes niekad nenorėjau gadinti savo sveikatos – visada sugebėjau linksmintis neapsvaigusi, pernelyg saugojau ilgamečio sporto išpuoselėtą kūną, degiau aistra gyvenimui ir mėgavausi jo teikiamais malonumais – lankiau teatrą, meninio skaitymo užsiėmimus, organizuodavau renginius, daug sportavau, mokiausi, keliavau.
Kitaip tariant, jaučiau savo venose tiksinčią besąlygišką meilę pasauliui. Atsikeldavau ryte ir galvodavau, Dieve, kokia nuostabi rasos nuskaidrinta žolė, kaip gera nubėgus dešimt kilometrų šokti į ryto rūke paskendusį ežerą. Ir vis ramybės nedavė klausimas, kodėl žmonės to nevertina, kodėl griebiasi priemonių, sukeliančių nenatūralų euforijos jausmą?
Gal nuskambės neįtikėtinai, bet gyvenime nesu bandžiusi net rūkyti, ką jau kalbėti apie narkotikus. Likimas taip lėmė, kad kapucinų vienuolio Tėvo Stanislovo pavyzdžio padėti paslydusiems įkvėpta ir nuolatinio klausimo „kodėl“ vedina sutikau savo kelyje daug žmonių, turėjusių bėdų dėl psichotropinių medžiagų.
Dėl savanoriškų paskatų ir suprasdama į šį liūną įklimpusių artimųjų skausmą, apsisprendžiau domėtis šia problematika, gilintis, kodėl žmonės paslysta: daug bendraudavau su tais, kurie apsisprendė reabilituotis ir su tais, kuriems švirkštas vis dar yra kasdienybė. Per daugiau kaip penkerių metų laikotarpį išsikristalizavo paprastos tiesos, kodėl žmonės tampa narkomanais:
1) Žmonės turėjo pernelyg daug pinigų ir nesuvaldė jų srauto;
2) Žmonės jautė pernelyg didelę emocinę ir fizinę priespaudą vaikystėje;
3) Neveiklūs žmonės, neradę savo nišos saviraiškai (dėl lėto temperamento, vienokių ar kitokių kompleksų).
Žinoma, tai subjektyvi nuomonė, bet aš vis dėlto linkusi manyti, kad daugelis problemų ateina iš vaikystės. Tėvai ir jų auklėjimas neretai vėlesniame amžiuje tampa lemiamu veiksniu, leidžiančiu arba sulaikančiu nuo grėsmingų veiksmų.
Niekada nesu sakiusi ačiū tiems, kurie vis dėlto rado jėgų nepriartėti prie stotelės, pavadinimu „Pūvančių galūnių krautuvėlė“. Už itin didelius pokyčius savo gyvenime ir pamokas aplinkiniams asmeninį ačiū sakau M.S. ir visiems tiems, kuriuos sutikau savo kelyje – kurie ant manęs pyko, manęs nekentė, kurie mane dievino, kurie ko nors iš manęs išmoko.
Paulius Arbačiauskas
Visada stengiuosi gyventi natūraliai. Pats gyvenimas – natūralus narkotikas, tad sintetikos jam nereikia. Matyt, taip turėtų skambėti pats teisingiausias atsakymas. Negaliu tvirtinti, kad nesu narkomanas. Ir nepažįstu daug žmonių, kurie nebūtų nuo kažko priklausomi.
Žmogaus pasaulį riboja suvokimas. Žodžių ir prasmių reikšmėmis apibrėžiame ribas, kuriose gyvena žmonija. O viskas, kas atsiduria už jų, tampa nesuprantama, nesuvokiama, nepažįstama. Didžioji dalis žmonijos yra priklausoma. O kas galėtų paneigti, kad priklausomybė nėra narkomanija.
Užsimerkime. Atpalaiduokime mintis. Pakilkime nuo žemės ir aplankykime jus. Štai būrelis jaunų merginų stovi prie darbovietės durų ir apkalbinėdamos naujos kolegės elgesį traukia gardų cigaretės dūmą.
Visai netoliese, čia pat pakrūmėje, guli du pusamžiai statybininkai, baigiantys trečią 9,5 laipsnių „Trijų lokių“ „bambalį“. Pakylame aukštai virš gatvės ir per seno daugiabučio langą matome paauglį, kuris ką tik grįžo iš mokyklos. Namie nieko nebuvo, o jo rūbai purvini. Šiandien jam – sunki diena. Jį mokykloje vėl mušė ir iš jo šaipėsi. Jis pyksta ant savęs už tai, tačiau stresas jį žudo. Jis vėl žiūri pornografinį filmą, nes nuogos merginos jį priverčia pamiršti sunkią realybę.
O kitoje gatvės pusėje apkūni mergina savo liūdesį skandina greitojo maisto restorano valgiaraštyje. Dar būdama jauna ji tapo priklausoma nuo skonio stipriklių, tačiau neturėdama jėgų ir ryžto pasikeisti, ji pasidavė maisto pramonės taisyklėms ir valgė tai, kas skanu. E 621 tapo jos draugu, jos pagalbininku pasibjaurėtiname gyvenime, jos narkotiku.
Priklausomybę sukelia ne cheminės medžiagos, o poveikis, kurį smegenys įsimena. Tai gyvenimo „orgazmas“, kurį prisimename kas kartą, kai pasijuntame silpni, pažeidžiami, bejėgiai pinigų, daiktų, egoizmo, perdėto pasitikėjimo ir seksualumo pasaulyje.
Tas jausmas mus verčia vėl ir vėl grįžti ten, kur mums buvo gera. Mus supa „narkotikai“ ir mes jų neišvengsime tol, kol nesuprasime, jog gražus pasaulis ateina ne iš išorės ir ne imant, bet iš vidaus – ir duodant.
Agnė Rutkauskaitė
„Narkotikai „veža“, bet tik į vieną pusę“, - tokiu sakiniu prieš keletą metų pabaigiau lietuvių kalbos baigiamąjį egzaminą.
Šiandien drąsiai galiu pasakyti, kad niekada to šlamšto vartoti nebandžiau. Kodėl? Gyvenimas kiekvieną dieną pateikia malonių dalykų, staigmenų, didesnių ar mažesnių netikėtumų ar net sukrėtimų.
Gali tai priimti, arba kaip strutis kišti galvą į smėlį, bėgdamas nuo supančių problemų, rutinos, nesėkmingai besiklostančio gyvenimo. Dar galima kaltų ieškoti aplinkui, o neradus, kaip sprendimo būdą rinktis svaiginimąsi. Bet ar apsvaigimas išsprendžia problemas?
Draugų, pažįstamų vakarėliuose ne kartą buvau gavusi tiesioginį pasiūlymą: „Parūkyk žolytės, čia „kaifas“, nebijok, prie jos nepriprantama“, ir pan. Tokie pasiūlymai man visuomet skambėjo apgailėtinai. Kodėl nė vienas, jau iki visiško dugno nusiritęs narkomanas nepradėjo savo „narkomano karjeros“ į kirkšnis leisdamasis stipriausią „malonumo“ dozę? Visi pradeda nuo tos „nekaltos“ žolytės, kuri kuo toliau, tuo labiau veda link stipresnių, baisesnių narkotikų. Ir kur kelias suka toliau? Dažniausiai tai – kelias į niekur.
Sakoma, narkomanu gimstama, tačiau aš, manau, kad tai kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Ką pasirinksi – ugnį ar vandenį, tokį rezultatą turėsi.
Mano galva, veltui jaunimas mokomas suvokti narkotikų žalą teoriškai. Manau, kad efektyviausia dar visiškai jaunus paauglius nuvesti į kokį narkologijos centrą, supažindinti su narkomanais, kurie jau matę ir šilto ir šalto, kurie gali pasidalinti savo asmenine patirtimi, kaip lyg kortų namelį sugriovė savo gyvenimą.
Tikiu, kad vienas toks vizitas, kurio tikslas pamatyti galutinį „kaifo“ rezultatą, daugeliui jaunų žmonių galėtų tapti atsakymu į klausimą, kodėl aš ne narkomanas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
